Rašyk
Eilės (74573)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10549)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pirmą lygintuvą suradau po žmonos pagalve – toks nedidelis, mėlynas, su maža antena ir be jokio laido. “Matyt, koks žvejybinis, su baterijomis” – jau taikiausi pagalvoti, bet nepagalvojau, nes pakirdęs tamsoje, laukiau suskambant žadintuvą. Jeigu aš pabudau, tai ir jam būtų metas. Juk viskas kaip visada - suskaičiuoji iki dešimties ir keliesi ieškoti blerbiančio kvailo daikto. Tik štai vieta po žmonos pagalve buvo jau užimta. O juk jis galėjo įkaisti. Žadintuvas.

Atkakliai suskaičiavau iki šimto. Niekas nesuskambėjo! “Et, ne koks rytas” – norėjau pagalvoti, bet prisiminiau, kad virtuvėje nėra šviesos, nes perdegė lemputė, o iš vakaro buvau užmiršęs įsukti naują. Šliurės išdavikiškai šmurkštelėjo po lova. Basos kojos įsirėmė šaltas grindis.

– Nagi, pirmyn! – sušnypštė nuo pakabos išbrizgęs žmonos chalatas.

– Metas! – linktelėjo ir palergonija ant palangės.

“Juk reikia kažkaip įjungti šviesą” – įslinko mintis, bet aš suskubau, ir mintis išsiblaškė.

Šokinėjant aukštyn, pasiekti lempos gaubtą nepavyko. Teko ant taburetės užkelti kėdę, paskui virtuvinį stalą ir užsikabaroti viršun. Neįtikėtina, bet srovė man taip ir netrenkė. Daugiau negu keista. Ir ne tik...

– Tik-tak! – dešimtą kartą išmušė sieninis laikrodis.

– Nėra duonos tostų ir pieno, – burzgė tuščias pilvas.

Lemputės taip pat nėra, sumojau mintyse. Laikas kabarotis nuo stalo ir ką nors pusryčiauti, sumojau ir vėl, bet nuo tų mostų vos nenugarmėjau žemyn. 

Šaldytuve stovėjo du lygintuvai. Vienas apledėjęs, o kitas išsyk nudegino man ranką. “Viskas kažkaip keista!” - praskriejo mintis. Įtariai palydėjau ją nužvelgdamas virtuvės palubes iš padilbų, bet čia mane apėmė pats tikriausias siaubas. Kad nepažadinčiau žmonos, įjungiau radiją ir pasukęs garsą iki galo, užblioviau iš nevilties. Ir išties – pieno nebuvo nė lašo. Visa laimė, žmona nepabudo, kol seni geri Ramštainai kriokė užgoždami mano riksmus.

– Gal degtinytės? – savo sąžinės atsiklausė pabudęs kaimynas už sienos, ir man panūdo atsakyti: “Žinioj!” Bet neatsakiau, nes ventiliacijos anga vonioje nutilo ir antrąsyk jau nieko nesiūlė. Tada nusprendžiau pats sau pasiūlyti, tačiau vonios veidrodis buvo sudaužytas.

– Taip! Taip! Taip! – vienas per kitą sužvigo visi trys žmonos liemenuko kaušeliai, intymiai apsiviję radiatoriaus gyvatuką.

– Tai nesąžininga ir niekšinga, – sušnypštė paraudęs lygintuvas kriauklėje, ir dėl tokios neteisybės visai išsijungė, trūktelėdamas laidą iš gargaliuojančio klozeto nasrų.

– Šiuose namuose veidrodžius daužo jisai! – pažymėjo rankšluostis mirštančiam lygintuvui, ir nukrito man po kojomis.

Pajutau, kad pradeda trūkti oro. Pasidarė velniškai tvanku. Prisidegęs cigaretę, nuėmiau uodų tinklelį nuo lango ir pamojavau juo, išsklaidydamas dūmus po kambarius. Kažkodėl pasidarė dar tvankiau.

– Viskas, – pasiryžau ryžtingai. – Metas į žvejybą! 

Ir pradėjau ruoštis. 

Spiningas įžūliai ir įgudusiai slapstėsi po visą butą, bet aš vis tiek pričiupau jį šmėkštelint antresolėje. Sulankstomą kėdutę ir kastuvėlį sliekams radau balkone už stirtos dėžių su tefloniniais lygintuvais. Žvejybinį kostiumą galima šiandien nelyginti - jis kaip tik buvo ant manęs. Liko vienas mažmožis: kažkaip susitarti ir išsiprašyti pas žmoną.

Bet žmonos nebuvo.

Atsisėdau ant lovos krašto, žiūrėdamas į tuščius patalus ir mėgindamas prisiminti: “O gal aš jos niekada neturėjau?”

– Melas! Apgavystė! – iš visų pusių sukliko žmonos daiktai pačiais įvairiausiais balsais.

– Nepūsk mums dulkių ir miglos, – suūžė dulkių siurblys.

– Skiedalai, – vienu balseliu cyptelėjo bigudukai ant naktinio stalelio.

Kas per velniava, pasibaisėjau, susiimdamas už galvos. Ir kodėl man visa tai?

Mažas mėlynas lygintuvas žvilgtelėjo pro pagalvės kraštą, bet tylėjo.

– Kooodėl! – jau balsu užrikau.

– Todėl, kad ji numirė,  – atsakė jis.

Staiga mylimiausias gėlėtas žmonos užvalkalas išsipūtė lyg burė. 

– Šlykšti insinuacija! – sududeno jis ir sprogo pabirdamas po visą kambarį gėlėtu konfeti.

Kaip tik tuomet suskambo tas velnio žadintuvas. Palengvėjusia širdimi siektelėjau jo – ir nusideginau kitą ranką.

2021-02-23 07:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-23 22:33
gogo
geriau rašyk rusiškai nes lietuviškai tikra tragedija
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-23 12:55
Atėja
neblogai 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-23 08:58
incertae
Kažkaip netaktiška siūlyti psichiatro pagalbą, bet čia nepiktybiškai, labai geranoriškai ir su šypsena :) Gan simpatiškas tekstukas, toks suvaldytas absurdas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-02-23 08:34
moteris_vovere
Kažkas čia labai gražaus ir trapaus yra. Kinematofragiška, va. su malonumu perskaičiau iki galo. Net nekliuvo kabutės, keisti tarpai tarp skyrybos ženklų. Ir kai sprogo užvalkalas, išvis pašokau. Puikus debiutas. Dar!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą