Tu patiki man savo Naktį

Kiek svetimų tamsų tau teko
pereiti savais keliais...

Kiek šukių iš kitų pasaulių
išmainei į savo Naktį...

Kiek skrydžių į bedugnę
jų išmestų tu sutaupei...

Nors jiems kelių gyvenimų
pereiti tavo Naktį neužtektų...

Tik vienumoj šešėliai Jos
reti tave pasiveja...

Iš jų teatrą susuki žiūrovams sukurtiems
tarp dūšios sienų keturių...

Herojais-įvairių nuogų figūrų, tapę
jie kaskart tau primena:

Klasta pasaulis savo tamsumas prakišo,
nesumokėjęs tau paskelbus Dieną durų atvirų...

... Tu išdrįsti pakviest mane
paliudyt tavo Naktį...

Ir patiki man savo žemės
įšalą sugert...

Jis godžiai sunkias mano venomis
be dramos kuriant aktą...

O tu tik abejonėse geidi regėt-
kad pajėgi esu aš visa tai ištvert...

Stebiu kaip įšalas iš lėto
išrišimą duoda tavo gelmei...

Dirva pavirtus juodu rašalu
per ašaras ištekint siūlosi tave...

Sugrįžusiai į pamestus
šešėlius tavo Nakčiai.

Tirštu žvilgsniu pro gėlą Jos
meldi:
-„paimk“ mane...

(2021. 02. 13)