Odė skalbinių virvei

Kiek mums papasakotų,
jei tik galėtų ji prabilti...
Ant žgutinių pečių užgulusias istorijas visas išlietų,
kurios susigeria lėtai į ją nurimti...

Kasdien scenarijus vis kitas duodamas,
Virvė kaip nervai įtemti,
Tačiau kokia našta sunki begultų,
tikslas vienas-skalbiniai visi sausi.

Ji kaip mama girežtai gnybtukais
padžiovus maikes už ausų
išlaiko kantriai kolei vėjas
išvaiko smėlį iš neklaužadų kampų.

Ar kaip pikta žmona Ragožė
įvedus sausąjį įstatymą
žiemos speige ji kelnes laiko
stangriai susukusi į ragą.

... Atleidus pora gijų
kaip kokia koketė kiemo scenoje,
raudonais nėriniais ji plaikstos,
ištaisius nuo-dėmių spektaklį vėjuje.

Kai šimtas paukščių nutūpia
pūkų kaldrom ir patalais,
tvirta kaip plienas tampa ji
aukštos įtampos laidais.

Ir lieja skalbiniai kaip psichologui
nuo pamuilių apgirtusias raudas,
kol vėjo gairių kursas baigias
ir skelbiama diagnozė-sausa.

Tačiau šią dieną ji tik kunigas,
kurią sukaustę įžadai tylos.
Neišplautom dėmėm ji ką tik išrišimą davus,
palikta besiplaikstyti vienumoj.....
(2020. 05. 07)