Niekšų sandrauga

Kadaise buvo tokia niekšų sandrauga, na, tiksliau, jie nebuvo niekšai, veikiau paprasti žmonės. Tačiau anieji visuomet laikėsi draugėje. Pavyzdžiui, jeigu vienas jų kažkiek niekšingai, tarkime visai nedaug, įskaudindavo ar pakenkdavo kokiam pašaliniam, nepriklausančiam jų ratui, – iš esmės čia net nebuvo nieko niekšingo, viskas vyko kaip įprasta ir buvo daroma kaip visuomet – tad jau po įvykio prasikaltėliui derėjo tik patraukti pečiais ir su didžia nuostaba veide kuo ramiausiai išstoti draugijos akivaizdoje. Žinoma, jie viską tuoj apsvarstydavo, būdavo atveju, netgi pabardavo atsakovą pagrūmoję glostomaisiais judesiais, paskui sekdavo nuodėmių išrišimas ir taip toliau. Sakytumei pikto niekam nelinkėjo, atskirų personalijų teisės ir sandraugos taisyklės buvo kuo griežčiausiai prižiūrimos, tuo tarpu atgailaujančiam ar bent tokiu besidedančiam mielaširdingai pametant, kad ir tokias pagalbines kortas: „Ką? Nejau tu susikrimtęs tik dėl šito? Toks menkniekis, juk padarei savaime aiškų daiktą, pasielgei, kaip ir turėjai pasielgti, kitaip net ir nebūtume tave supratę. Mesk iš galvos ir susiimki pagaliau!“ Štai kaip vieningai jie laikėsi, ir į svetimas draugijas nesidairė, o laikui bėgant, jau ir patys netiko jokiai kitai save gerbiančiai asociacijai. Todėl net po mirties nei vienas nepaliko sandraugos, ilga ir nenutrūkstama virtine kildami tiesiai į dangų. Bet kadangi prieš tuos vartus viskas suskaldoma į aiškias dedamąsias dalis, jie krito žemyn išties akmeniniais luitais.