Klajoklės rauda

-Kas iš to, kad tie pasauliai užkariauti,
Žvaigždės visos nuraškytos nuo dangaus?
Jei ne tie turtai yra brangiausi
Tau, paklydusiai vingiuose skliauto tamsaus.

Ech, čigonėle, išburk
Saulę dangui, kad baigtus naktis.
Tik tavo daina nuramina man širdį,
Aušroj vėl užgimsta viltis...

-Daina užgimsta lengvoj širdy,
o mano sunki kaip akmuo-
Pasaulio audrų šešėliai čia nusėda girti,
supainioja kojas jų drumstas vanduo...

-Ech, čigonėle, išburk,
Paslaptį savo šokiui išduok
Tik tavo daina nuramina man širdį,
Lik su manim, nudėvėtus batus tik parduok...

-Mano kojos klajoklės neturi namų,
Bet širdis namais tampa kitiems...
Įviliojęs mane į pasaulį užgrobtą,
kiek sezonų vagi, kas priklauso visiems?

- Ech, čigonėle, išbark tik
Žemei lietų, kur svajonių gimtis,
Tik tavo daina nuramina man širdį,
suvilgo sausros iškankintas mintis....

-Žiema mano Įsčių skraidančias žuvis užmigdė...
Svetimų rudens audrų sukilusiam dumble...
Kas man pažadės pavasaris kad atlydį įvykdys
Ir išlaisvins mano giesmę vasarai, įkalintą gelmių lede?

- Ne, čigonėle.... tik burk
Meilę tyliai.... bučiniais ją šnabždėk...
Tik tavo daina nuramina man širdį,
Žvaigždes išdalint palankiai pažadėk.

-Pirštai verkiantys tiktai beliko,
Karštu delnu liečiant suledėjusias akis,
Bučiniai iš lėto pelenais pavirto,
svetimose nuodėmėse klumpant vis ir vis...

- Ech, čigonėle, išburk....
Paklaidink vėjo gūsį mano sielos laukuos
Lai tavo daina numarina mano širdį...
Išpustydama smiltis tavo raudos...

(2021. 01. 22)