Naktis akmeniu slegia

Neliks mano pėdų šioj Žemėj,
Ir vardo – neliks...
Žvaigždės matys, kaip mano pelenus
Pamažu Šiaurys Vėjas blaškys.
Šią, skaudžiai šaltą, naktį
Savo liūdinčią širdį jaučiu,
Girdžiu medžiai tarpusavyje šneka...
O aš? - Aš sklendžiu link žvaigždžių.
Delčia mėnulio pjauna širdį:
Kas aš? Kodėl gyvenu?
Daug kartų teko išgirsti:
„Savo vietoje tu būk“...
Kaip lietaus lašai nuo stogo,
Papsi ir papsi dienos -
Pilnėja indas tas, kuris, man rodos,
Per mažas žmogui duotas:
Nes lieka daug nepasakytų žodžių,
Lieka daug nenueitų kelių.
Sunku sulaukti naujo ryto,
Naktis slegia akmeniu...

Žiemgalos Bitė
2021 vasario 1 d.