Kaip sausį upė pasakys

Žiemą upės nemiega
Žiemą upės spinduliuoja
Smaragdine šiluma
Ir kas aš
Kad tave sapnuoju
Mano dovanota
Juoda rožė
Tavo delne
Kai tu miegi
Gal švelnaus snūdurio
Pagauta
Suspaudi ją tvirčiau
Ir kraujas nubėga
Delnu
Bet tu miegi
Ir tavo odinis sijonas
Rožės subraižytas
Veliasi pėdkelnės aplink
Kas per burtininkas
Iš tamsiausio
Mėnulio apšviečiamo
Slėnio
Galėjo suvesti mus
Mane
Ledo ir serbentų
Visokiausių šikšnosparnių
Ir bespalvio pieno
Šalies atstumtąjį
O tave
Saulės smilčių išpaikintą
Lyg sūpynių
Po senu ąžuolu
Pralinksmintą
Miego ir visokių
Upės padarų karalienę
Taip upės
Kurioj tu maudaisi
O tavo žaizdos gyja
Sausio mėnulio
Pažadintas
Tarsi šikšnys
Ne laiku pabudęs
Guliu lovoj
O katinas
Apsiverčia ant kito šono
Gniaužia kvapą smilkalai
Ir tavo veidas
Toks panašus
Į netapytą paveikslą
Nes joks dailininkas
Nėra tavęs matęs
O ir žuvys upėj
Tyliai neišduoda
Kad tu man
Skirta