9-ti vartai renovuojami

Išpuoštas lagaminas viltimis ir lūkesčiais paruoštas,
Naivumo pilni klodai tvarkingai surūšiuoti viduje,
Naujausias traukinys be garso atlekia jau 101-mą kartą,
įspaustas bilietėlis Vip kupe iš jaudulio sudrėkusiam delne.

Ir žmonės jau beveik visi sulipo,
sunešę šurmulį savų svajonių ir tikslų,
tik tavo kojos, apsunkusios nuo abejonių
jau tūkstantį ir vieną kartą mindžikuoja-nespėsiu, nepavyks man, negaliu...

Be garso traukinys išnyksta,
lyg jo nebuvę čia visai,
Tik ryškiai švieslentė suspėja palinkėti
„Geros kelionės, vykstantiems Tenais“.

Peronas tuščias priekaištingai pakeičia šešėlius,
Užgęsta švieslentė atimdama tuščias viltis,
tiktai sena grindų mozaika aptrupėjus pastebėjo-
prakiurus lagaminui išsiliejo visas turinys...

Lengvu žingsniu lyg nieko čia nebuvo...
save įtikinus iš principo-„taip ir turėjo būt“
Paliekamas peronas... kuris beveik apkursta
nuo tuščio lagamino traukiamo garsų.

Aikštingos mintys veja keistą gėlą,
bandai ją nusipraust viešajame WC
Bet senas veidrodis išdilusio sidabro plėmais
makabriškai baksnoja „liko čia ir čia... “

Iš nuovargio perkreiptas atvaizdas vis juokias
pritilusiu balsu kikendamas arčiau nei tu
palieka lipnų garą veidrodžio anapus
ir nuvalyt niekaip ir atsitraukt baisu...

Pasiveja paguodos trupiniai prisiminimų
apie skaidriausius bruožus regimus atspindyje...
akių, kurios tau buvo vartai į pasaulį,
pripildytą iliuzijų spalvotų, bet deja...

Tikrovė šiąpus stiklo paprastesnė,
tyla iškalbingesnė už visus garsus,
bet panaudota kaip bausmė kadaise
atvėrė būtent tau kančių aštuonerius ratus

Ar ryšies pereit juos išgirdus aidą,
kažkur labai labai toli... be lagamino, be praeities šešėlių, tik viena...
nauju keliu per požeminę perėją,
kur pasitinka užrašas: „į devintus vartus praėjimo čia nėra“?..
(2019. 09. 19)