Tu papasakok man savo istoriją

Tu papasakok man savo istoriją-
ilgos ir vienišos kelionės,
tikrą, nesumeluotą kaip filmuose,
kad pirmą kartą verkčiau dėl galimybės patylėt.....
Ir nenorėčiau kurti pabaigos scenarijaus,
kurios nėra.... tik tęsinys.... ar leistum tuo tikėt?

Tu papasakok man savo istoriją-
ilgos ir vienišos kelionės,
jos speiguose tu pametei balsą...
Išsekusiu gaudesiu jis mano širdy prieglobstį ras...
susisuks kaip oloje žvėrelis,
kol šiurkštus pasaulis išdalintą savo skausmą tavo gėloje praras....

Tu papasakok man savo istoriją-
ilgos ir vienišos kelionės,
kurioje pamiršai švelnumą pirštų,
vėjo gūsiais siaučiančių tavo plaukuose...
kaip jausmai lyg tyros avys
vaikosi išganymą tavo odos, vešliuose nuo šiurpo laukuose...

Tu papasakok man savo istoriją-
ilgos ir vienišos kelionės,
aš sugersiu ją visą kaip vienintelė šio sezono snaigė,
ir tyliai pradingsiu tavo delne-
ar čia užgims nauja istorija?
Kam ją papasakosi kito laiko tėkmėje?

(2020. 10. 18)