Epifanija No 3

Tai be abejonės buvo pabaiga - toks švinu apsunkęs širdies susitraukimas.
Prieš arterijom atsiveriant, už horizonto atsivėręs auksu paplūdęs miestas,
jo bokštai dar ir dabar beveik pranykę duria mano kairyjį plautį - tai bent dieglys!
Bet tada, prieš užsiveriant durims aš sulošiau velnišką partiją,
nepaisant visko kas iš to išėjo, mano partija buvo gera
ir aš beveik laikiau savo delne Fortūną, tokia velniška sėkmė.

Ten buvo pralietas kraujas, vaiski dėmė ant kilimo,
ir kilimas buvo patiestas menėje krištolinių rūmų
ir vėl tie saulėkaitoje tviskantys bokštai
ir vėl dar vienas krištolinis stebuklas.
Bet mane po truputį apima senų laikų dvasia,
tas valkatavimas sutinusiomis kojomis ir brėškaus ryto vėjui atsukta daina.

Žmonės nueina ir praeina ir jų veidai bejėgiškai
nusisuka atmintyje paneigdami gyvenimą. Tebunie plaukimas, naujo uosto paieškos,
girta daina kuri suvienija žemutinius dokus ir vėjas išsipūtęs nuo perdėm optimistiškų burių - aš priimu visa tai kaip galimybę ir tarkim jog mano sielos kambariuose
nebegyvena paslepta angis ir savo artimui
aš nebejaučiu nepykantos ir nebėra mano mintyse
netgi meilės dienos dienos dienos visi sekmadieniai
protarpiais pertraukiami atsiktinės nakties.

Gyvenu naktimis ir valgau naktinį maistą pats būdamas naktis,
tokios perspektyvos man įsiteikia ir galiu kalbėti prieš dangų
mąstydamas apie beužgimstantį akimirkoje save
ir argi tai nėra aukščiausio laipsnio įsižeminimas paniekoje?

Tada kas įvyksta jei įvyksta iš viso ir jei tai turi galimybę įvyktį -
tu prakalbi į mane mano lūpomis ir kalbi žodžius
ir ką sakai mano vienintelis troškime, mano pirmoji žiemos pūga,
mano trumpa mentalinė regresija ir mano vienatinis liežuvi,
nes tavo vardas suteikia mano tamsiam spazmui vardą ir aš tave atpažįstų,
ką man pasakytum jei tokiu būdu susidėliotų palankios (nutolusiam nutolusiam danguj)  žvaigždės ir ar mano delnuose atsivertų spazmiškai suspaustos laimės potyris?

Taip ir matau tą sceną net ir toks koks esu dabar -
įjunkęs į aguonų pieną kuris pulsuodamas su įsitikimu išteka
iš viena akimis raišos kalės krūties - tik jos dėka dar esu gyvas
ir tik pagalvokit apie kantria ranka supamą lopšį -
net ir toks koks esu dabar kamuojamas nepertraukiamo bangų liūliavimo
toj legendarinėj saloj tarp moterų aš matau tavo lakonišką formuluočių stilių

ir iš tolimos šalies iš pietų atsklinda vėjas
ir pavėsyje aukstos tuopos atsigulęs su dudele
ir mano daina kurios pavydi atsainus ir praslenkantis dangus
jeigu sustotų akimirkai tekėt skaidrus vanduo
koks šio upelio vardas ko taip tykiai jis šnabžda
mano ausin jos vardą kitados matytą ir turbūt jau pamirštą?

Tu mąstei strategiškai ir vieną po kito
išstūmei iš teritorijos konkurentą, pigi prekė patrauklia kainą
užtvindė rinką, tavo žmonės palaikė mieste tvarką,
tu mąstei strategiškai.

Aš pareidavau po darbo vakarais namo
ir manęs už kampų laukė šėšėliai ir bjaurūs žmonės švilpė pavymui.
Jie mane išnaudodavo nes tai buvo tavo miestas
ir tu viską buvai jau suplanavęs
ir atsitiktinumas čia neturėjo jokio šanso.
Tu pajungei viską savo valiai iš puikybės,
bet buvai savo nuodėmėse silpnas ir savo jausme stiprus -
arba verčiau jau atvirkščiai.

Ten buvo nuoga moteris su šautinėmis žaizdomis
kaklo ir krutinės srityse, ten buvo nuoga moteris
išmesta vogčiomis į konteinerį plastikiniam maiše -
analiniame, oraliniame ir vaginaliniame orifisuose
inseminacijos pėsakai, trijų skirtingų kraujo grupių
ir širdis paliovusi plakti
nuo miokardinės infarkcijos, po vakarėlio.

Ten būta daug ko ir tokie vaizdiniai prieš mano vidinę akį iškildavo
kai galvodavau apie tave, mano mielasis.

Tu žudei vaikus ritualo dėlei knežindamas jų švelnius momenėlius
ir gerdavai jų šiltą ir šviežią kraują, tarp tavo dantų
traškėdavo jų sąnariai, tai buvo religija ir poezija.
Jų tėvai išprotėdavo pernakt netekę savo mažutėlių, savo guodėjų senatvėję

ir visi žinojo kad tai buvai tu bet niekas nedrįso nė žodžio pasakyti -
tu lošei savo velnišką partiją - prieš mano akis,
man gyvenant savo įprastinį gyvenimą.

Duris užsivėrė ir manęs nebėra,
aš dingau pasiėmusi visas savaitės dienas,
tau palikusi tik sekmadienius ir vieną kitą

atsitiktinai įsiterpiančią tikrą naktį. Tai išties esti pabaiga,
ir mano krūtys tau perdūrė abu plaučius
iš jų trykšta aušroj paskendęs miestas,

o kad tu žinotum, kad žinotum, ar supranti ar supranti?