Titi ir Meška buvo du mažiukai meškiukai, kurie gimė ankstų pavasarį, tankiame miške.
Dar buvo daug sniego. Tiesą, jis buvo jau ne toks gražus kaip žiemą. Patamsėjęs. Kaip visada būna pavasarį. Aptirpęs nuo saulutės šiltų spindulių.
Miške buvo galima net prasmegti sniege, - tiek daug jo buvo.
Bet saulutė šypsojosi, glostė medžius ir visas pasaulis džiaugėsi.
Sniegas ištirpo, rytais kvepėjo pavasariu, gėlytės stiebėsi į saulę.
Tokią saulėtą ir malonią dieną ir gimė meškiukai. Šaunūs jie buvo! Minkštutėliai, vienas šviesus, kitas tamsus. Gėrė mamos Didžiosios Meškos pienuką ir greitai augo.
Vasarą jie visai subrendo, drąsiai vaikščiojo po mišką, valgė uogas, lipdavo bičių medaus į medžius, gaudė žuvį, ir buvo viskuo patenkinti.
Kurgi nebūsi patenkintas! Vasara - geriausias metų laikas!
Bet amžinai vasaros nebūna. Atėjo ruduo, vėjas stūgavo medžiuose, plėšė lapus, pyko, siautė... Ir kada galų gale prisnigo, - viskas aprimo miške, tapo balta - balta, ir meškiukai išlindo pasivaikščioti.
Kaip buvo gera ridentis po minkštutį baltą sniegą nuo kalniuko! Sniegas toks purus! Taip žaisdami ir nepastebėjo, kaip atsidūrė nepažįstamoje vietoje. O kaip tik pradėjo snigti kaip iš maišo, sniego sūkuriai kilo vos ne iki dangaus, pasidarė tamsu. Kaip naktį.
Meškiukai išsigando, palindo po eglę, ir garsiai verkė, šaukdami „Mama! Tėti! „....
Ir.... staiga eglės šakos prasiskyrė ir į juos sužiūrėjo linksmos akys. Ir kažkas - tas, kuris žiūrėjo, - pasakė: „Ką jūs čia veikiate? „ Ir nusijuokė. Ir meškiukams pasidarė irgi ramu ir linksma.
Jie išlindo iš po eglės ir pamatė tikrų tikriausia Kalėdų Senelį. Viską papasakojo Kalėdų Seneliui. Jis juos pakėlė, stipriai prispaudė prie savęs kad neiškristų iš rankų ir vėl nepasimestų, ir dideliais žingsniais nunešė namo, pas Mamytę ir Tėvelį.
Tada gėrė visi skanią arbatą.
Paskui meškiukai atsisveikino su Kalėdų Seneliu.
Kalėdų Seneliui reikėjo ruoštis Kalėdoms, o meškiukų šeimai reikėjo patogiai ir šiltai įsitaisyti savo namelyje. Ir miegoti iki pat pavasario.
Nuo tos dienos meškiukai ir Kalėdų Senelis liko geriausiais draugais.
Pirmiausiai, nusiminiau perskaičiusi komentarą apie kaip ir netikroviškus meškiukus.Ir su tuo sutinku. Būtų kita istorija. Nebūtų ir Kalėdų Senelis ten įpaišytas.
Iš tikrųjų meškiukai gimsta net sausį, miegant meškai. Gimsta mažiuliukai, apie 0,5 kg - 0,6 kg. Išlenda kartu su mama pasižvalgyti po pasaulį apie balandį.
Apie meškas yra gerų filmų. Vienas tokių - Lokis (L'ours) - puikus filmas, patariu!
O mano istorija - apie anūko mielus medžiaginius meškiukus Ti - tį ir Mešką Jie iš kito pasaulio. Netikro. Iš to, kur gyvena Spragtukas, krokodilas Gena, daktaras Aiskauda. Meniniu požiūriu - eklektika. Bet juk egzistuoja toks reiškinys? Ne visada reikia ieškoti tikroviškuomo. Kaip Munko Klyksmas? O kaip kvadratinia abstrakcionistų veidai?
Kitas dalykas: 1 - ar pasaka patiktų vaikui? 2 - Ir ar kūrėjui (šiuo atveju man) buvo smagu fantazuoti, rašyti, dėlioti žodžius?
Ir pirmuoju, ir antruoju atveju ši pasaka suteikė džiaugsmo.
Gali ateiti kritikas ir pasakyti kad tai yra nesąmonė ir viską užbraukti.
Tada teks nuo tokių kritikų tiesiog pabėgti.
Mano nuomone - jei pasaka sužadins smalsumą, tai ateityje paaugęs vaikas viską apie tikras meškas iš enciklopedijos sužinos.
Meškiukai gimsta ne pavasarį, o vasario pradžioje. Taip pat paskaitykit, kokie jie būna tik gimę. Su tais mama/tėti irgi klaidinanti informacija. Na ir šiaip meškos žiemą miega. Kažkaip susipainiota, ar tai pasaka, ar kas. Toks nerimtas rašinėlis. Tarp 2-3 balas. Labiau link 2.
Kol kas stilius nekoks, daug pasikartojimų. Tačiau suprantu, kad 1,5 - 3 metų mažiui toks pasakos sekimo būdas gali būti tinkamas. Tik kai pasakojimus bandom versti rašytine literatūra, jau turėtų žaisti ir stilius, ir taisyklinga kalba. Pvz.: meškiukų šeimai reikėjo patogiai ir šiltai įsitaisyti savo namelyje (nevartotinas rusicizmas - nado bylo).