Kaklaskarė skautės

Vyšnių toliuos valandos lydosi.
Praeities šviesolaidžiai dyla.
Tu sapnų trukmėje paklydusi
augini akustinę tylą.

Taip iš lėto gimsta sekundėse
amžina rodyklių bendrystė.
Tu man primeni, o gal skundiesi,
kad abu vėluojam išdrįsti

atsimerkti. Užanty trankosi
laisvas paukštis, ištroškęs kautis.
Atmintis lytėjimų – rankose.
Danguje – kaklaskarė skautės...