Dažnučių pasaka

Gyveno kartą Žiogutis, kuris turėjo tris stebuklingus daiktus: mėlyną paltuką, storą traukinuką ir dykumą širdyje. Ketvirtas stebuklingas daiktas buvo jo mylimos kopėčios, kuriomis norėjo užlipti į dangų ir kiekvienai žvaigždei užklijuoti po vardą. Būtent jos vardą, nes taip turi būti pagal legendą. Tai Žiogučiui buvo tas pats, kaip mums atspėti kokio nors ežero vardą kai jis slenka dangumi juodo debesies pavidalu. 

Savo stebuklingus daiktus, kaip jau ir minėjau, Žiogutis naudodavo moteriško lyties vabzdyno prielankumui įgauti. Nežinia, ar tai veikdavo, ar ne, tačiau Žiogutis nuolatos gyrėsi, kad visos dėl jo eina iš proto ir kariasi. Matyt tokia baigtis, ar pats pastarasis veiksmas, Žiogučiui buvo tikros meilės įrodymas. Ką jis reiškė vabzdyno gyventojoms, žinių, deja, neišliko. Tačiau, panašu, kad dovanų  norėtasi įvairesnių...

Nes, sutikite, malonūs pasakos klausytojai, kad tik trys, ir vis tos pačios dovanos, kad ir kaip dosniai dalijamos į kairę ir į dešinę, moterims gana greitai atsibosta, net jei jos ir vabzdynų rūšies moterys. Nes bet kokios moterys nori dovanų ne tik kuo daugiau, bet ir vis įvairesnių. Kad galėtų paskui viena prieš kitą pasipuikuoti: „Pasižiūrėk, man va kokius batus padovanojo“. „Na ką jau tie batai, mano rankinė grynos odos ir dar visa žvilganti“ – atsakytų tuokart jai kita. Ir visai nesvarbu, kad batai, žinoma, būtų nukleišti, o rankinė, be abejo iš rupūžės odos.

Bet buvo taip, kaip buvo ir matyt todėl, kad Žiogutis tik tris stebuklingus daiktus teturėjo. Tačiau negalima sakyti, kad jis visiškai nesistengė. Žinoma, kad ne. Kartais, kai pilnatis įsisukdavo į moterų plaukus ir apakindavo Žiogutį savo spindėjimu, jis pripirkdavo joms dar ir priklijuojamų pažastų bei vieną kitą mėlyną automobiliuką. Automobiliai aišku gerai, daug geriau nei traukinukai, nors ir stori, tačiau jau ta mėlyna spalva... Moterys labai buvo pasiilgusios raudonos, nes būtent šį joms asocijavosi su meile, o vietoj pažastų galbūt būtų sutikusios su blakstienomis, tačiau irgi labiau norėjo priauginamų nei priklijuojamų.

Tačiau Žiogutis turėjo savo nuomonę ir ją gerbė, bei jos ištikimai laikėsi. Į moterų norus niekada nekreipė dėmesio, tik į savo, o jo pagrindinis noras, kaip jau ir minėjau, buvo žinoti visų žvaigždžių vardus ir juos joms suklijuoti. Nes taip jis jautėsi ramiau. Todėl, kai būdavo gera diena ir ateidavo puikus vakaras, jis imdavo savo mylimas kopetėles ir lipdavo jomis į  dangų, o kiekviena pakopėlė šnabždėdavo jam – „va šitą šitai, va šitą šitai, va šitą šitai“. Tada jau Žiogutis tik lipindavo ir lipindavo, nebežiūrėdamas kur klius, kur neklius – ar ant kaktos, ar ant skruosto, ant nosies, akių, ausų, pažastų ir t. t. Nusiplūkdavo, kad neklauskit. Bet likdavo vis tiek laimingas ir patenkintas savimi.

O žvaigždės gi, mieli pasakos klausytojai, buvo vis tos pačios vapsvos, tik tuo metu pakilusios į dangų, nes,  kaip žinia, vapsvos skraido. Žiogutis gi, tik straksėjo ir galbūt todėl, visi tie vapsvų spiečiai, tas jų nuolatinis lakstymas aukštyn žemyn, atrodė Žiogučiui kaip netvarka ir net kėlė pyktį. Jis vis norėdavo užlipti ir prisegti kiekvienai po vardą, turbūt tikėdamasis, kad jei pataikys tinkamą, tai šitoji tuoj plosis žemyn kaip koks ežeras ir jau daugiau niekada nebepakils, tyvuliuos sau ramiai savo sparneliais pažemėje ir nebekels jokio chaoso Žiogučio galvoje.

Bet juk kaip realiame gyvenime, taip ir pasakose, ne visos dienos būna laimingos ir gana dažnai pasitaikydavo tokių, kad nei pačiam žiūrėti, nei kaimynui parodyti. Tada Žiogutis vakare prisirišdavo mėlyną automobiliuką prie storo traukinuko, sušukdavo jam pro automobilio langą tūū-tūūū! Tas pajudėdavo, pradžioje nerangiai, užtat kol įsivažiuodavo, Žiogutis dar spėdavo švystelėti į dangų mėlyną paltuką. Pastarasis pakildavo lyg didelė vapsva, išskleisdavo rankoves lyg sparnus skrydžiui taip užpildydamas visą dangų reikiama spalva, ir tada visi pasileisdavo į beprotišką ralį po dykumą, kurią Žiogutis, pirm visų, ką tik būdavo išleidęs iš savo širdies.

O tada pasaka, malonūs klausytojai, šitaip ir pasibaigdavo, nes visi nueidavo miegoti ir miegodami klausytis jiems Žiogučio padovanotų nakties garsų.