Bloga programa

Buvau išvargintas ilgo skrydžio, o dabar ir painiavos neišvengiamai kylančios didelių viešbučių registratūrose. Jaunutė darbuotoja ištisą valandą telefonu aiškinosi rezervacijos numerį, kol gavau užsakytų apartamentų raktus. Siaubingai prisikamavau visą kelionę tąsydamas sunkų lagaminą, lengviau atsikvėpiau jau įvilkęs jį į viešbučio liftą. Tačiau man iš paskos tuoj prigužėjo žmonių ir sumaigė turbūt visus mygtukus, kiek buvo kabinos pulte.

Traškėdamas ir cypdamas įtemptais lynais, liftas nenoriai kilo, sustodamas bene kiekviename aukšte. Vienu tarpu man pasirodė, kad jis netgi smuktelėjo žemyn, paskui vėl kilo, vėl stojo nieko neišleisdamas ir nepriimdamas vidun, mat buvo visiškai sausakimšas. Vis kylant ir stojant, toks trūkčiojimas tęsėsi nesuvokiamą laiko tarpą, tačiau grūstis viduje nė kiek neatlėgo. Ankštoje lifto kabinoje veikiai pritrūko oro, man pradėjo svaigti galva ir aš pasiryžau ištrūkti iš čia kas bebūtų.

Be didesnių mandagybių prasiveržęs alkūnėmis ir išpuolęs kažkuriame aukšte, tik paskutinę akimirką išplėšiau lagaminą užsidarančiam liftui iš tarpdurio. Žinoma, išlipau ne ten kur man reikėjo, maža to, veikiai supratau esąs visiškai priešingame viešbučio fligelyje.

Kurį laiką kepurnėjausi painiais tarnybiniais koridoriais, neprarasdamas vilties, kad einu teisinga kryptimi. Tačiau netrukus praėjimai visiškai susiaurėjo, vietomis teko spraustis tarp skalbiniais užverstų dėžių, šluotų ir šepečių išrikiuotų palei koridoriaus sienas. Po kiek laiko lubos tiek pažemėjo, jog teko judėti gerokai pasilenkus ir susimetus į kuprą. Be to, manęs niekaip neapleido nuojauta, kad visą laiką leidžiuosi nuokalnėn, stumiamas iš paskos dardančio lagamino.

Kai pagaliau išnirau blausiai apšviestame vestibiulyje, abejodamas stabtelėjau ir apsidairiau. Buvo nelengva išsyk susigaudyti, čia nebuvo jokių langų, o sieniniai šviestuvai sklaidė blankią šviesą, dėl to viskas aplinkui atrodė išblukę ir praradę spalvas. Tačiau storas kiliminis takas vedantis į kitą koridorių, akvarelinės abstrakcijos kabančios ant sienų ir atitinkama raidė žyminti tolyn besirikiuojančių durų numerius, rodė, jog atsidūriau, kaip ir tikėjausi, vakariniame fligelyje. Tiesa, numeriai ant einančių poromis durų, buvo keistai supainioti. Jeigu koridoriaus pradžioje durys buvo pažymėtos, kaip įprasta, skaičiai “vienas” ir “du”, tai sekanti durų pora prasidėjo numeriu “keturi” ir tik po to sekė “trejetas”. Jam įkandin iš karto rikiavosi numeris “šeši”, tuomet žinoma “penketas”, po kurio ėjo “aštuoni” ir “septyni”, o tada jau “dešimt” ir “devyni”, na ir taip toliau sekant ta pačia logika.

Priėjęs man reikiamą numerį, dar kartą patikrinau skaičių ant rakto. Viskas atitiko, nors pačios durys man pasirodė paskubom įstatytos supainiojus viršų ir apačią. Tas įspūdis dar labiau sustiprėjo, kai atidarant, užuot spustelėjęs rankeną, turėjau ją pakelti į viršų. Man ir vėl sukirbėjo abejonė, bet užvis labiausiai dabar troškau kuo greičiau užbaigti pakyrėjusią odisėją. Jaučiausi tiek išsekęs, jog manęs net nenustebino atrakintos duris. Įvirtau vidun iš paskos vilkdamas prakeiktą lagaminą ir vainodamas save už negebėjimą tenkintis kuklesniu bagažu.

Kai uždariau duris, man nevalingai išsiveržė palengvėjimo atodūsis. Tuo pat metu iškrito durų rankena, skambiai tarkštelėdama ant nudrengto parketo. Kurį laiką apstulbęs žiūrėjau į tą daiktą gulintį ant grindų, tuomet pakėliau akis ir pamačiau nemenką plyšį durų staktoje. Pro jį švilpčiojo skersvėjis, girdėjosi žingsniai laiptinėje, galėjai netgi matyti silpnai mirkčiojant vieną iš vestibiulio šviestuvų.

Velniai nematė, pagalvojau alpėdamas iš nuovargio, tik prisėsiu atsikvėpti kelioms minutėms, o tada tiesiu taikymu į registratūrą išsiaiškinti kokia čia dar velniava. Ryžtingai stvėriau lagaminą, neišdrįsęs palikti prie durų, bet jau žengiant prieškambariu vėl sukirbėjo negera nuojauta. Nepaisant to, kūno inercija ir iš paskos riedantis lagaminas akimoju išstūmė mane į kambario vidurį.

Pasirodo svetainėje buvo pilna žmonių. Iš visko sprendžiant čia gyveno išsyk kelios šeimos. Įvairaus amžiaus vyrai ir moterys rymojo nusėdę kėdes, sofas ir fotelius, vaikai vangiai žaidė gulinėdami pasieniuose ir pastalėje. Iš miegamųjų kambarių pro atviras duris girdėjosi prislopinti balsai, bet atskirti žodžius nėjo, mat palubėje kabantis televizorius garsiai transliavo kažkokį pokalbių šou. Laidos dalyviai kalbėjo nesuprantama kalba, todėl niekas nekreipė dėmesio į ekraną. Po teisybei, mano netikėtas įsiveržimas taip pat nepadarė jiems įspūdžio. Niekas nekrustelėjo ir nepažvelgė į mano pusę, tarsi manęs nė nebūtų. Atrodė, kad tuos žmones kažkas įkalino tarp šitų sienų nusilupusiais apmušalais, užkerėjo absurdiška  programa sklindančia iš ekrano, užmigdė nutriušusių gobelenų glėbyje. Visame kambaryje tvyrojo slegiantis tvankumas, net oras čia buvo klampus ir kaustantis judesius.

Šitos niūrios apatijos fone tik vienas jaunas vyrukas iš lėto vaikštinėjo po svetainę, kiekvienu judesiu rodydamas savo viršenybę prieš kitus. Nepaisant baisios tvankybės, jis dėvėjo gerokai per didelį, storo tvido kostiumą. Nors žmogelis laikėsi itin iškilmingai, į akis krito nenaujas drabužio kirpimas, dėmėti švarko atlapai ir nemokšiškai užrištas kaklaraištis apspurusiais kraštais. Vis dėlto tai netrukdė jam oriai žirglioti tarp išmėtytų žaislų ir rakandų, visiškai nekreipiant dėmesio į kitus gyventojus, nebyliai išsipleikusius svetainės pakampiuose. Net patys mažiausieji, liūdnai tysantys ant nušiurusio kilimo, net ir jie ilgesingai žvelgė į apdulkėjusio lango stiklus tarsi ko laukdami. Jų akyse nebuvo jokios ugnelės, nors pro pusiau atitrauktas užuolaidas tuo tarpu brovėsi vasaros saulė, pravirame lange girdėjosi jūros ošimas, netylantis juokas ir papludimio klegesiai...

Staiga mane nukrėtė taip stipriai, kad pašokau. Nedelsdamas daugiau nė akimirkos, apsigręžiau ir žengiau link išėjimo. Tačiau užmyniau vaikišką kamuolį ir parklupau kone keturpėsčias. Paskubomis atsiteisęs, jau sekančiu žingsniu kliudžiau numestą lėlę, ją netyčia paspirdamas ir tuo nevalingu veiksmu sukeldamas sau nemenką vidinį sąmišį. Nors niekas to nepastebėjo, bet man truko ištisą amžinybę laviruojant lagaminą pilnomis kliūčių svetainės grindimis. Galop palaimingai nėriau į prieškambarį, už nugaros palikdamas rūškanų veidų ir sustingusio laiko karaliją.

Lyg tyčia prieškambario grindys pasirodė taip pat užverstos visokiu šlamštu, kurio prieš tai nepastebėjau. Po visą koridorių netvarkingai mėtėsi batai, pusbačiai, basutės ir šliurės, viskas buvo užgrūsta paplūdimio krepšiais, skėčiais, pripučiamais ratais ir kita atostogų amunicija. Mano lagaminas iškart įstrigo avalynės krūvoje, mažais savo ratukais įsipainiodamas tarp batraiščių ir išdrikusių kilimo siūlų. Kurį laiką beviltiškai spoksojau į duris koridoriaus gale. Jos buvo vos už kelių žingsnių, bet kuo ilgiau stirksojau neveiksnus, tuo labiau jos atrodė nepasiekiamos, tiesą sakant, man jau dingojosi, jog prakeiktos durys pamažu tolsta ir tolsta nuo manęs.

Bet dabar mano dėmesį atkreipė kažin koks garsas įkyriai aidintis galvoje. Kažkas šūkčiojo kone man į ausį, ir aš tik dabar pastebėjau tą patį kostiumuočių čia pat parklupusį ant nukleipto krėslo ir kalbantį viešbučio telefonu. Jis klūpojo nepatogiai persisvėręs baldo atkaltę ir ištįsęs link telefono, mat tas buvo pritvirtintas sienoje, o ragelio laidas buvo per trumpas ir nesiekė krėslo. Matyt, jis taip kybojo gana ilgą  laiką, vystydamas tą patį nesibaigiantį pokalbį. Pamažu atskiros frazės pasiekė ir mano iškankintą sąmonę, nes žmogelis kartojo vis tą patį: “... O gal jūs turite ką nors pigiau… Aš palauksiu, man svarbiausia kaina, kaina aš jums sakau… Prašau pažiūrėkite dar pigiau…” 

Pokalbis niekaip nesiliovė, skambėdamas vis garsiau ir pikčiau, ir mane pamažu apėmė siaubas, po teisybei, jis užliejo tarsi milžiniška ledinė banga, ir tuomet aš kuo aiškiausiai suvokiau, kad pasiekus išėjimo duris ir jas atidarius, ten bus dar vienos durys be rankenos, o už jų ir vėl tokios pačios, ir aš niekada neištrūksiu iš šito prieškambario skendinčio margame šlamšto liūne ir aidinčio beprotiškų derybų riksmais.

“... Man nereikia su vaizdu į jūrą! Aš pageidaučiau pigiau! Pažiūrėkit pigiau! Negi neaišku, pigiau jums sakau!... ”

Bejėgiškai apsidairiau, nežinodama ko griebtis. Aš sukausi aplinkui, tarsi ieškodamas kokio šiaudo, sukausi ir sukausi... kol šlykščiai rožiniai sienų apmušalai subangavo ir iš lėto nuslinko link durų, o tuomet viskas siūbtelėjo ir prasmego žemyn.

Man aptemo akyse ir daugiau aš nieko nebemačiau.