Baltojo miesto pasaka

Miestas bunda. Iš lėto, neskubėdamas, rodos, gardžiuojasi tuo maloniu jausmu, kai nereikia skubėti. Jis grožisi sniegu nuklotomis gatvėmis, kurios dar snaudžia, nenorėdamos trikdyti besitraukiančios naktinės tylos. Medžiai didžiuojasi savo nauju apdaru, kurį jiems dovanojo snaigės. Jos, lyg cirko akrobatės, darniai sukibusios, tvirtai laikosi ant šakų ir, tik retkarčiais, neatlaikiusios svorio, visu greičiu čiūžteli žemyn, sukeldamos įspūdingą sniego griūtį. Ir vėl didinga tyla.
    Gatvių laikrodžiai, užsidėję baltas sniego ausines, rodos, klausosi savo tylaus tiksėjimo. Jie rimti ir susikaupę. Jie pakylėti to neįprasto sniego jausmo.
    Žemaitė skverelyje taip pat ne ką prasčiau atrodo. Ji pasipuošė balta prijuoste, skaisčiai balta, pečius dengiančia skarele. Ant kelių laiko puraus sniego kauburėlį, o jos susimąstęs žvilgsnis byloja, kad neužilgo, baltų medžių fone, pasklis stebuklinga žiemos pasaka apie sniego pilyje gyvenančią gerąją fėją, kuri naktimis į miestą siunčia stebuklingus žiburėlius, įžiebiančius kiekvieno vaikučio širdelėje pačius geriausius ir gražiausius jausmus.
    Miesto Kalėdinės puošmenos dar puošniau atrodo, nes snaigės, kaip tikrosios menininkės, išdabino jas įvairiausiomis figūrėlėmis.
      DIN! Bokšto varpas paskelbė, kad jau visai šviesu ir metas sukrusti. Gudruolis! Pats, sudrumstęs tylą, toliau sau snaudžia. O bokštas išdidžiai žvalgosi į baltai pasipuošusį miestą ir kiek su nostalgija žiūri į nuardomą Katedros aikštės eglutę. Šventės ateina ir išeina, bet sniegas lieka. Smagu!
    Kudirkos aikštė irgi turi kuo didžiuotis, nes jų šeimininkas pasipuošė balta kepuraite, balta puria apykakle ir baltomis pirštinėmis. Net baltais antakiais, kurių vienas nustebęs. O stovi jis ne šiaip ant kokio kieto pagrindo, o ant minkšto balto sniego. Štai taip!
    O Gedimino pilis su plevėsuojančia trispalve visam šiam baltam miesto fonui ir įspūdingai baltam  kalnui suteikia išskirtinumo savo raudonų sienų spalva.
    Bernardinų sode sekama pati tikriausia žiemos pasaka. Snaigės taip sumaniai meniškai ją rašo, kad jokioje knygoje to neperskaitysite. Ją reikia pamatyti ir pajausti. Ją galima ir išgirsti. Krentančių snaigių melodija švelniai pasklinda ore, suteikdama pasakai išskirtinio žavesio. Tai nuostabus gamtos kūrinys!
    Senamiesčio mielosios gatvelės nukelia į senus istorinius laikus. Jos savo siaurais vingiais su žemaūgiais namukais kviečia pasivaikščioti po istorinę miesto pasaką. Istorija, skaičiuojanti septynių šimtų metų jubiliejų, yra turtinga ir gausi įvykių. Tyloje klaidžiojant paslaptingomis gatvelėmis, galima išgirsti ją sekant. Sekant lyg stebuklingą pasaką, nes ji įrašyta kiekviename senojo miesto kiemelyje, kiekviename namelyje, kiekvienoje grindinio plytelėje. Išpuoštos kavinukių vitrinos ir lauko sienos žaliais eglišakiais bei mirgančiomis lemputėmis, taip pat pasidabino snaigių baltais, įvairių formų kauburėliais. O Rotušės eglutė, tikra senamiesčio puošmena,  spindinti baltomis snaigėmis, dar skelbia, kad šventinis laikotarpis tęsiasi.
    Juk tokia nuostabi žiema! Gal tikrosios žiemos šventės tik prasideda?