Naktis

Buvo naktys kai grojo mums lietūs,
Kai širdis nemiegojo visai-
Ji budėjo, nes tau prisilietus
Užvaldydavo kraują kerai.

Buvo naktys kai juokės mėnulis
Pro plačiai atlapotas duris -
Jis vienintelis matė kaip nuodiji
Mano lūpas ir mano akis.

Buvo naktys kai šėlo kaip hienos
Mano mintys ir vaizdiniai,
Skrodė aimanos kiaurai per sienas-
Nepadėjo net tavo nuodai.

Buvo naktys be garso, nebylios,
Be šešėlio ir be paslapties;
Jos užslinkdavo taip skaudžiai tyliai -
Jų bijojau labiau nei mirties.

Buvo naktys, o dienos ar buvo?
Nebepasiekia tai atminties -
Dienose, matyt, laikas pražuvo
Amžinai besiilgint nakties.