19. Skaitau Save III

  Per tą. užimtą savimi valandėlę, Scenarijus juto, jautė,  kad jo sukurtose scenose neatsiranda turinio, kuris būtų reikalingas, mielas, protingas publikos dėmesiui, tačiau tai nevertė peikti savęs, peikti, pasak jo, savo avies. Dar nedaug laiko praėję, kad jo prižiūrima avelė gebėtų persitvarkyti pajautose. Kaip būta, taip likę. Dar vis karaliaus rankose mato ir kepurę. Kilnoja, apžiūrinėja ją, bet ar publikai reikalingi tokie paveikslai? Ir vis dėlto Scenarijus jaučia, kad savyje kažkas ne taip. Ne šiaip sau „ne taip“, o reikšmingai – „ne taip“. Nokinasi situacija, kurią (bent kol kas) ne tik kitam galėtų pasiūlyti ją išpažinti, bet kažin, ar ir pats  panorėtų apglostyti. Tačiau ji dar nokinasi. Ar dėl to jis čia atsiradęs, kad aplink save registruotų, ką mato ir bendrai, kaip  išrodo tai, ką pajėgus iškalbėti.

Scenarijus
Jeigu žvalgytumės aukščiau pakilę,
peizažas toks nebūtų neveikus –
klajotume akių lėliukėmis
kaip paukščiai atmintį praradę,
kiekvienas bent šiek tiek kitaip,
tačiau visi kaip vienas
bandydami, nuleidus galvą iš dangaus,
apvaikščioti namus:
– Ėgė, kur jūs, gimtieji,
kaip kuo taikliau
koordinatę braukti
lig  Šklėrių, Dubo, lig Piesčių,
iki Senovės ...

  – O! ir Senovę žinai? – sujudo nuo sėdynės ant kojų keldamasis karalius, – Senovė ne išmislas, – dar tarė, o pagalvojęs ir kažką sugalvojęs, pakalbėjo:  – Ir Senovės sodžius kaip Piesčiai, kaip Dubas  yra pasienyje su Baltarusija. Vietiniai jų gyventojai, kurie nežinia  kokia dalia dar vis užsilikę, dažniau pasako, kad, girdi, gyvenam „ant rubežiaus su gudais“  Taip, taip „ant rubežiaus“. O tamsta? Gal ir tamsta „ant rubežiaus su gudais“. 
  – Įdomiai klausi, karaliau, – atsiliepė Scenarijus nuo it specialiai dvasioje pakylėtos aukštumėlės, kad  panorėjus bet kada galėtų pasižvalgyti po krašto peizažą, kai niekas jo  neuždengia,  viskas tikra nuo Aš ligi toliausių horizontų. Toks reiškinys Scenarijaus  mintyse nebuvo naujas. Tačiau taip tik mintyse, kur  visuomet dargana, migla, bet dabar, turint prieš akis  karalių, laikantį rankoje kepurę ir apnuoginta galva  laukiantį karūnos, darėsi nepaprastai įdomu. Ne tiek,  kas yra, o kas bus. O ir Scenarijus, nelauktai sau,  pasijautė, kad jis aukštėliau negu karalius su kepure  rankose.
  – Klausiu, kaip girdžiu. Iš kasdienybės klausiu, – neatrodė, kad karalius nori megzti nekarališką kalbą, iš rankos į ranką permetinėdamas kepurę. Kalbėjo:  – Pats irgi sakau „kaimai“, „sodžiai“, o mąstau, abejoju ar protinga  taip rodyti, kuomet labiau panašu, kad  prieš akis jų liekanos.  Bet  tegu, tegu  nors taip, nors žodyje  dar pagyvena ir Senovė, ir Dubas su Piesčiais, o ir Šklėriai. Nors kas nežino, ar verta po dangų vaikščioti ar plaukioti  debesimis.
  – Verta, karaliau. Labai verta, – nesuabejojęs atsiliepė  Scenarijus ir  pasiteiravo, ar karalius moka dainuoti.
  – Šitame krašte, mielas žmogau, ir kelmai dainuoja. geriau blogiau, bet dainuoja. Tai ne problema, o va –
karalius nuleido akis žiūrėti į kepurę, – o va... Gal galėtumei priimti mano kepurę. Mielai tamstai ją dovanočiau. Tai būtų mano  kaip karaliaus pirmoji dovana.
  – Kepurę? Netgi neprisimenu, kada tokią uždangą ant galvos turėjęs.
  – Na taip, na taip. Būna, kad ir be jos galima apsieiti. Kaip ir be karūnos. Tačiau  atsiprašau, kad regis, pernelyg plepus. O juk žinau, kad  jeigu būčiau  burtininkas, tai šita kepure uždengčiau visus griuvėsius, į kuriuos kartu su  gyvatynais įbridęs. Betgi  burtininku man nebūti. Deja. Tačiau  palikti kepurę be šeimininko irgi... Sąžiningai sakau, ne  paties savo valia šią dovana norėčiau padovanoti.
  – Bet kam?
  – Tikiuosi, kad – ne, ne bet kam.
  Scenarijus atidžiai sekė, kaip karalius neskubiai užsidėjo kepurę sau ant galvos ir nesidairydamas po  šalis, o susikaupęs ir į save:

– Ėgė, kur jūs, gimtieji,
kaip kuo taikliau
koordinatę braukti
lig Šklėrių, Dubo, lig Piesčių,
iki Senovės.
Daug laiko, kai nebuvęs čia.
Karaliau, nesupyk,
Tave aš šitokį  išsigalvojau.
Man gera savo žodyje
pavaikščioti su tavimi
ir netgi pamanau, kad iš tiesų
man reik priimt kepurę dovanų,
kad ant griuvėsių ją
kaip ant galvos sau užsikelčiau.
lig Margionių, lig Kapiniškių ir Musteikos,
iki Ašašnykų ir Dažinėlių...

  – Betgi, betgi. – pašoko kaip šoko trenktas Scenarijus, – betgi tai Šklėrių Bladukas. Štai kur jį nelabieji nešioja,
karaliumi įsitaisė būti. O dangau! Ir nuo kada?
  – Užsidėk  kepurę. Gal nereikės klausti.
Scenarijus klusniai ir atsargiai atsargiai ėmė iš karaliaus rankų kepurę, bet vos prisilietus, tuoj išsižiojo nelyg Virgilijus Noreika

O tave, Kabelių sodžiau,
truputį net aukščiau keliu –
prieš šimtmetį bemaž,
bažnyčioje atėjęs prie altoriaus,
priėmęs krikšto vandenį
ir kryžiaus ženklą ant kaktos.
Nuo tol parapijonis aš
nepaisant kas tikėjimu esu.
  – Liūdna, bet kartu ir  linksma, – atsiliepė  karalius, palikdamas kepurę Scenarijaus rankose.
    -------------_________________-----------------
Tikiuosi, kad  dar susitiksim. Gerų Jums Naujųjų linkiu.