Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sepas tįsėsi dviratį į kalną. Batai žliugsėjo, striukė peršlapo, marškiniai lipo prie kūno, šaltas gruodžio vėjas košė kiaurai. Na ir kodėl ta padanga prakiurti turėjo būtent šiandien? Ir kodėl būtent pusiaukelėj? Nei eit pirmyn, nei grįžt namo, susilopyti padangą ir bandyt iš naujo. Bet kokiu atveju vėluos. Nusprendė eiti pirmyn. Likus trečdaliui kelio, dangus prakiuro. Kaži ką pagalvos Karelija, pamačiusi jį tokį permirkusį? Juoksis? Ignoruos?

Pastarąjį pusmetį jis visaip bandė įsiteikti jį užbūrusiai moteriai juodomis migdolo formos akimis. Su techniku diskutavo apie medžiagų parinkimą naujam bandymui, kai atsivėrė laboratorijos durys ir įžengė Mateikas su ja.

– Susipažinkite, panelė Karelija, neurobiologijos daktarė, bus smegenų bangų tyrimų skyriaus vadovė.

Panelė.

Sepas ją iškart pažino – ji dėstė jam aukštąjį elektromagnetizmo kursą universitete. Tuomet ji buvo tiesiog dėstytoja Karelija, turbūt tik pora metų vyresnė, bet niekam nekilo mintis abejoti jos autoritetu. Vienas kursiokas jau per pirmąją paskaitą leptelėjo grubų juokelį, o Karelija liepė paaiškinti, kodėl jis juokingas. Išsišokėlis mykė, išsisukinėjo, aiškinosi, teisinosi, kol dėstytoja blizgino į jį juodomis akimis su akmenine išraiška veide. Po to karto daugiau niekas netrukdė jos paskaitų, o dėstytoja užsidirbo „Ledo karalienės“ pravardę.

O paskaitomis jis mėgaudavosi. Karelijos balsas buvo švelnus ir malonus, ir dėstydavo ji suprantamai. Paskaitos pabaigoje paklausinėdavo auditoriją, kad įsitikintų, jog visi viską suprato. Ir vis dėlto ji buvo Ledo karalienė, nuolatos išlaikanti atstumą tarp savęs ir studentų. Sepą džiugino šiltas jausmas, užplūstantis per jos paskaitas – tik tiek sau leido. Jei mėgintų pralaužti tą ledo sieną, neabejojo, patirtų jos šaltą panieką, kaip tas kursiokas. Netgi pasirinko kitą dėstytoją kaip kursinio vadovą, nes žinojo, kad jei pasirinktų Kareliją – apie nieką kitą negalėtų galvoti, tik apie jos juodas akis.

Paskui ji baigė doktorantūrą ir nuėjo dirbti mokslinio darbo, Sepas baigė magistrantūrą ir įsidarbino inžinieriumi Mateiko Biosinergijos institute, kur per darbus daugiau nieko nematė. Ledo karalienė liko tik prisiminimu iš studijų laikų.

Ir štai Mateikas kątik įvedė ją į jo laboratoriją, pavadino panele, o jiems apsisukus išeiti godžiai spoksojo į jos užpakalį.

Panelė.

Tas vienas žodis iš šefo lūpų perliejo jį it šaltas dušas. Karelija – panelė? Tokia moteris? Ir tas Mateiko žvilgsnis! Jei būtų jis buvęs toj paskaitoj, nežiūrėtų į ją kaip katinas į lašinius! Ir išvis, jis tiktų jai į tėvus, tegu raminasi! O vieną dieną kažkoks laimingas šmikis vadins Kareliją savo ponia! Ir jis, Sepas Johansenas, nusigrauš nagus iki alkūnių, jei tas laimingas šmikis nebus jis pats. Jis ras kaip prieiti prie Ledo karalienės Karelijos, net jei rizikuos patirti jos šaltą stingdančią panieką. O Mateikas? Anas tai nežino, su kuo turi reikalą. Tikrai, Mateikas čia mažiausia bėda. Atleis iš darbo konkurentą? Velniai nematė, dėl Karelijos jis gali prarasti ir darbą, nieko čia baisaus.

Ir ar jam pasirodė, ar Karelijos žvilgsnis sustojo ties juo kiek ilgiau, nei prie kitų? Gal ji jį irgi prisiminė? O gal jis tiesiog žiopsojo išsižiojęs, negalėdamas patikėti savo akimis ir ausimis.

Problema: Kaip pelnyti Ledo karalienės palankumą? Problemos pasunkinimas: Kaip tą padaryti tiesiai Mateikui po nosimi, kad jis nesuuostų?

Parėjęs namo apsižiūrėjo veidrodyje. Ilgi plaukai surišti į uodegą, nes tingi juos kirptis. Apšepęs smakras, nes ne tik kad tingi skustis, bet ir oda paskui būna išsausėjusi, o jei pasitepa kremu, tai nueina spuogais. Nuskalbti marškinėliai su mėgstamos grupės logotipu. Nutrinti džinsai. Nuzulinti sportbačiai. Ne, taip gero pirmojo įspūdžio nepadarys. Ar, tiksliau, nepadarė, velniai griebtų. Tai kas dabar? Nusikirpti, nusiskusti, įsisprausti į kostiumą? Sepas net nusipurtė nuo minties apie kaklaryšį. Ne ne ne, jis neatrodys kaip savimi patenkinto Mateiko kopija.

Planas: šukuotis. Galbūt vis dėl to nueiti pas kirpėją ir pasitrumpinti karčius, kad atrodytų kaip pasirinktas stilius, o ne abejingumo pasekmė. Įsigyti gerą barzdaskutę ir palaikyti tvarkingą poros milimetrų barzdą. Taip atrodys prisižiūrėjęs ir išvengs odos problemų. Kodėl to anksčiau nesugalvojo? Ačiū, panele Karelija, už gerą spyrį subinėn. Mateikas irgi barzdotas, bet jo barzda varno juodumo ir miško tankumo, stebuklas, kad apskritai ją barzdaskutė ima. Gal su avių žirklėm? Sepas nusijuokė iš savo minties.

Kvapas? Prausdavosi jis kasdien, naudodavo bekvapį dezodorantą, nes kvapai jį erzino. Mateikas gi dvokdavo kažkokiu benzino ir tabako mišiniu su kvapniaisias pipirais. O Karelija? Jis pabandė prisiminti. Jokio įkyraus kvapo neįsiminė. Gerai, šioje srityje jiedu panašūs. Įtikimo karalienei tikimybė padidėjo pora procentinių punktų.

Rūbai? Reikia naujų. Bet ne pernelyg kitokių nei jo dabartinis garderobas, nes a) iš karto kris į akis pasikeitimas, b) Karelija neabejotinai pajaus falšyvumą, o tada savo tikslus bus galima laidoti jūros dugne. Apsipirks dabar pat.

Kūnas? Mateikas tai raumeningas brutas, o Sepas kūdas ir ilgas kaip šakalys. Savo tikslus laikyti kuo slaptesnius nuo Mateiko, kad neperlaužtų kaip šakalio. Nors jie abu išsilavinę ir reikia tikėtis, kad prie dvikovų dėl karalienės palankumo neprieis. Bet gal padaryt atsispaudimų ar ko, kad nebūtų visiškai bejėgis.

Būstas? Vargu ar Karelijai patiktų besimėtančios kojinės ar dulkių gumulai po lova. Mama tėčiui dėl to nuolat priekaištauja, o karalienė to nedarys, ji tik apsisuks ir išeis, ir bus galima laidoti savo tikslus jūros dugne. Susidarys tvarkymosi planą ir jo laikysis, kol išmoks ir darys viską automatiškai, nesusimąstydamas. Dar kartą ačiū, panele Karelija, už gerą spyrį subinėn.

Na, ir kas gi gavosi iš jo plano?

Niekas nieko nepastebėjo. Tikriausiai ir Karelija nieko nepastebėjo. Apsvarstęs galimybes, jis po poros mėnesių ėmė keltis anksčiau, kad būtų institute prieš pasirodant daugumai bendradarbių. Pagamindavo kavos ir pasibelsdavo į Karelijos kabineto duris, pasiūlydavo puodelį. „Ačiū, Sepai, “ – nusišypsodavo ji ir toliau žiūrėdavo savo darbų. Kai kurie kolegos ėmė rengtis gražiau ir kvėpintis. Iš virtuvėlės kartais atsklisdavo paskalos, jose vis nuskambėdavo frazė „Ledo karalienė“. Tai Sepą džiugino – kol kas niekas nenušvilpė galimybės ją vadinti „ponia“. Kartais kuris nors kolega sėdėdavo nukabinęs nosį ir dūsaudavo. Karelijos kabinete vis atsirasdavo tai gėlių, tai šokoladų (pastaraisiais ji mielai dalindavosi su Sepu, jam atnešus kavos). Pora kolegų nei iš šio, nei iš to paliko institutą. Tačiau Sepas įtarė, kokia buvo tikroji to priežastis. Virtuvėlės paskalos jo įtarimus patvirtino: jie užsitraukė Ledo karalienės nemalonę ir verčiau rinkosi keisti darbą, nei mirt iš gėdos kiekvienąkart ją sutikus.

Vieną dieną Mateikas iškvietė jį į savo kabinetą. „Nieko gero, “ – galvojo jis, eidamas koridoriumi. „Dabar viskas bus baigta, “ – išsigando jis, Mateiko kabinete radęs ir Kareliją. Ji jam linktelėjo, o Mateikas ėmė dėstyti savo beprotišką, fantastišką idėją. Ištraukti sąmonę iš žmogaus ir patalpinti į kvantinį indą, taip suteikiant amžiną gyvenimą. Karelija užsiims sąmone, Sepo vedami inžinieriai užsiims kvantiniu indu ir nauju, negendančiu kūnu. Atskirus elementus projektui jau turi, telieka surinkti juos į vieną. Po to informavo jį: Sepą išsirinko pati Karelija iš Mateiko aprobuoto kandidatų sąrašo. Vadinasi, nei vieno nemalonės kol kas neužsitraukė, nors prieš pusvalandį jau buvo susitaikęs su blogiausia baigtimi.

Sepas ir Karelija ėmėsi darbo. Laimei, jis buvo labai įdomus, tad buvo pakankamai lengva susikaupti ir nesvajoti apie Kareliją, jai esant šalia. Ir tuo pačiu buvo labai gera iš šilta viduje dirbti kartu su ja, diskutuoti, keistis nuomonėmis ir žiniomis iš savo sričių. Jis vis dar gamindavo kavą ir jie vis dar dalindavosi iš kažkur atsiradusiais saldainiais. Sepas nusprendė, kad, kol saldainiai nesiliaus, geriau nežengti jokių tolimesnių žingsnių. Kol kas gali mėgautis jų bendru darbu ir kartu leidžiamu laiku, kas, kad tik darbo reikalais. Ir gal tai buvo kvaila viltis ir svajokio įsivaizdavimai, bet jam atrodė, kad Karelija ima vis dažniau juokauti, vis ilgiau žiūri jam į akis. Virtuvėlės paskalose ėmė rastis ir jo vardas, tariamas su nuostaba. „Sepas? Tikrai? Negali būti! “

Galiausiai nusprendė: per Kalėdas pakvies kartu pažiūrėti filmą. Po firmos vakarėlio, kai visi bus atsipalaidavę ir šventinės nuotaikos, jis pakvies ją tiesiog lyg tarp kitko. Jei atsisakys, ramiai priims atsiprašymą ir lauks sekančio šanso. Na, o jei atstums jį… teks gyventi atstumtam. Gal kaip nors susitaikys, jei ne dėl jo ji kada nors taps ponia.

Bet padanga prakiuro, ėmė lyti, iki restorano likęs geras kilometras, jis vėluoja turbūt valandą, jo batai žliugsi ir dantys kalena. Jau nebejaučia nei rankų, nei kojų pirštų. Nors pripažink pralaimėjimą, apsigręžk ir čiuožk namo. Tokioj būsenoj Kareliją kažkur kviestis? Na, bent jau bus lengva dėl pralaimėjimo apkaltinti aplinkybes, o ne save. Be to, ar nenuvils jos taip ir nepasirodęs? „Iki susitikimo rytoj, “ – pasakė ji vakar, tad geriau nešti savo subinę ir susitikti.

Jis pravėrė restorano duris ir įkvėpė šilto oro. „Sepas? Tikrai? Negali būti! “ – suošė stalas. Jis sužvarbusiais pirštais pakabino varvančią striukę rūbinėj ir prisėdo jam paliktoje vietoje. Apsidairęs niekur nepamatė Karelijos. Negi viskas veltui? Tie kvaili marškiniai, kad nors kiek šventiškiau atrodytų, tas ėjimas per šaltį ir lietų? Nors stokis ir eik namo.

Staiga jo petį palietė ranka ir suskambo pažįstamas balsas:

– Tu visas peršlapęs! Tu tirti! Leisk, atnešiu tau ko nors karšto atsigerti.

Karelija! Vis dėl to ji buvo čia. Ir netgi apsidžiaugė jį pamačiusi? Netrukus ji grįžo, atsisėdo į kažkieno paliktą laisvą vietą, įspraudė į rankas karšto vyno stiklinę, apglėbė jo delnus savaisiais.

– Gerk, o paskui gal važiuok namo… Dar susirgsi.

– Aš kątik atėjau, – nusijuokė Sepas, kaisdamas iš vidaus nuo Karelijos prisilietimo. – Ir geriau pasišildysiu prieš kardamas visą kelią atgal.

Karelija sukaustė jį savo juodų akių žvilgsniu. Bendradarbiai stebėjo juodu nuščiūvę.

– Tau toli iki namų?

– Gal kokie septyni kilometrai?

– Ir… laukia tavęs tenai kas nors?

Sepas nusijuokė.

– Ne, – papurtė galvą.

Karelija prikando lūpą.

– Aš gyvenu visai arti, pabaik gerti vyną ir einam pas mane?

Tyla prie stalo tapo spengianti. Sepas priblokštas nedrąsiai nusišypsojo ir linktelėjo.

Jiems einant pro duris stalas vėl suošė. „Ledo karalienė ir Sepas? Tikrai? Negali būti! “. Mateikas stebėjo juodu išsižiojęs ir išpūtęs akis. Cha, tiesiai jam po nosimi!

Išėjęs į lauką jis kaipmat vėl ėmė drebėti nuo šalčio. Pasiėmę dviračius jie skubiai ėjo miesto gatvėmis. Netrukus buvo šiltame bute, Sepas sušalusiais pirštais bandė atsisegti marškinių sagas, bet tos neklausė.

– Leisk man, – sukomandavo Karelija ir ėmėsi jas segioti. Besegiodama ėmė krizenti ir juoktis visu balsu. Jos veidas raudo, jį puošė plati šypsena. – Aš prikliukinau gliugo, parsivedžiau Sepą Johansoną namo ir dabar išrenginėju jį nuogai, cha cha!

– Tavo įvaizdžiui šakės, – kalendamas dantimis nusijuokė Sepas.

– Tai jau tikrai! Štai. Marškiniai viskas. Džinsus gal galėsi pats?

Vis dėlto džinsai irgi nepasidavė sužvarbusiems pirštams. Springdama juoku, Karelija padėjo juos nusimauti.

– O dabar marš į dušą po karštu vandeniu. Surasiu tau rankšluosčių.

Stovėdamas po karšto vandens srove Sepas negalėjo patikėti savo laime. Bet neleido sau įsisvajoti: jis liks dalykiškas kaip visada, ir paliks visą iniciatyvą Karelijai. Jokių staigių judesių. Tikimybė būti išstumtam pro duris visiškai nuogam buvo maža, bet vis dėlto egzistavo.

Jis išlindo į svetainę susisupęs į rankšluosčius. Karelija pasodino jį ant sofos ir apmuturiavo vilnoniu užklotu.

– Nuogas Sepas Johansonas pas mane ant sofos, – vėl nusijuokė Karelija. Sepas susižavėjęs stebėjo, kaip jos mielas apvalus veidas pasidabina daugybe smulkių raukšlelių, akys suspindi, supulsuoja vena ant jos kaklo. – Negaliu patikėti. Ir rūbai greitai neišdžius, teks likti pas mane per naktį. Tavęs tikrai niekas nelaukia?

– Ne, – Sepas vėl papurtė galvą. – O tu tikrai panelė?

– Tas Mateikas! – šūktelėjo Karelija, sužaibavo akimis, – per jį turiu gintis nuo būrio įkyrių prielipų. Ne, aš, kaip matai… galiu vestis svečius ir juos išrenginėti, – ji dar labiau išraudo, – bet dar niekad nesu to darius. Atsiprašau, jei kas ne taip.

– Visada jūsų paslaugoms, mano karaliene, – sukrizeno Sepas.

– Na, kad tu sustiręs į ledo gabalą, tai galiu pabūti tavo karaliene, kaip įvaizdis reikalauja, – nusikvatojo Karelija. – Nors įvaizdžiui, kaip pastebėjai, šakės. Gal į naudą – pagaliau atsikabins nuo manęs.

Ji prisėdo šalia, įkišo ranką po apklotu ir surado jo ranką. Sunėrė pirštus, giliai įkvėpė ir tarė:

– Tu labai mielas, Sepai.

Mintys suplazdėjo ir paliko galvą tuščią. Tik juto Karelijos prisilietimo sužadintą šilumą, sklindančią po visą kūną, ir grožėjosi jos juodomis migdolo formos akimis. Galiausiai rado reikiamus žodžius:

– Tu irgi, panele Karelija.

Ji švelniai nusijuokė, išleido Sepo plaukus. Atsistojo priešais, rankomis įsirėmusi į sofos atkaltę palinko virš jo ir įsistebeilijo į akis.

– Kaip tu? Dar kaleni dantimis?

Tuomet švelniai pabučiavo jį į lūpas, jos buvo karštos ir minkštos.

– Vis dar šaltokas, – atsitraukusi sušnibždėjo Karelija.

Sepas ištraukė rankas iš po apkloto ir apkabino Kareliją, degdamas viduje, virpėdamas iš geismo.

– Tu irgi drebi, – konstatavo Sepas. – Tai, gal, hmmmm, dalinkimės apklotu..?

Karelija įsirangė pas jį, jiedu krizendami pargriuvo, rankos ir kojos susipynė. Lūpos susitiko atsargiame bučinyje, jiedu svaigo vienas nuo kito artumo, abu drebėjo iš šalčio, o gal iš geismo.

„Ledo karalienė ir Sepas, negali būti! “ – skambėjo ausyse. Ir vis dėl to jis, Sepas Johansonas, gulėjo nuogas su Karelija glėbyje, jos namuose, jos pačios išrengtas. Mintyse dėkojo išsišokėliui kursiokui, prakiurusiai padangai, šaltam lietingam gruodžio orui ir Mateiko ištartai „panelei“. „Ponia Karelija“ skambėjo taip saldžiai ir įtikinamai… jei tik grįžus į darbą neperlauš jo kaip pagalio.
2021-01-01 23:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-03 20:55
Damastas
Romantiniam pasakojimui trūksta papildomos gijos, kuri leistų pailsėti nuo vienspusiškai pateikiamos lyrikos. Dėl to nebelieka intrigos, tarsi iškart aišku, kad bičiukas gaus tą moterį, belieka sulaukti kokiu būdu tai įvyks. Nukreipiantis dėmesį momentas galėtų būti pvz. herojams užduotas bendras eksperimentas, kuris pavyksta arba ne, bet svarbiausia juk, kad finale jiem pavyksta sugulti, tik tatai nebūtų taip akivaizdu nuo pat pradžių.

Teisinga pastaba apie staigų įvaizdžio pasikeitimą. Nevalos netampa princais per vieną dieną. Net įsimylėję.

Buitinį įspūdį sustiprina "nuogas pasakojimas", norėtųsi daugiau  epizodų, kurie vyksta čia ir dabar - dialogai, poelgiai, pojūčiai, žvilgsniai, o ne "būdavo, darydavo" ir panašiai.

P.s. man atrodo čia proza. Aišku, kiti čia meta visiškai netvarkytus tekstus, koks iš dalies yra ir šis, bet aš asmeniškai būčiau už pagarbą savo darbui ir skaitytojui (:
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-03 18:35
Loke1
Man patiko, rami romantiška istorija, stebėtinai tolygi sklandi pabaiga, maniau, kad nepavyks apsieiti tokioje apimtyje, todėl sakau: šaunu.

Neitikina visgi sugebėjimas vaikino, iš kaži kur, susitvarkyti "savo apleistą įvaizdį".
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-02 00:36
varna
tebus 4, per daug buitinių detalių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-01-02 00:33
gogo
1

veiksmų sekos nelogiškos ir pan.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą