Dovanos su meile

“Kiek visgi daug meilės šiose dovanėlėse”, - galvojo jis besisupdamas senoviniame krėsle. Supamoji kėdė atrodė lyg jam sutverta. Jo nuvargusi nugara prigludo prie baldo, tarytum susiliejo su krėslu, palengva linguojančio pirmyn atgal. Suaugęs žmogus matytų tik tuščią krėslą bei pledą, pasvertą ant supamosios kėdės atlošo. Tačiau žvelgiant vaiko akimis - krėsle pamatytum nuotaikingą žmogelį raudonais Kalėdų senelio rūbais. Bet jis nebuvo toks kaip kiti seneliai.
Židinyje oranžine spalva švytinčios žarijos gyveno paskutines savo minutes, bet šiluma vis dar sklido į Kalėdomis alsuojantį kambarį.
Sėdėdamas krėsle ir žvelgdamas į jo paties atneštas, po egle gulinčias dovanas, senelis galvojo, kiek daug natūralumo ir gyvybės yra tuose žaisluose. Tai nėra šiaip žaislai. Tai žaislai, kuriuos sukūrė patys žmonės. Iš meilės. Senelio pagalbininkų komanda tik suteikia jiems reikiamą formą, nudažo juos, išskaptuoja, įvynioja į spalvingus apvalkalus.
Ant eglutės šakos kabantis apvalus blizgantis raudonas burbulas seneliui buvo tarsi veidrodis, jis galėjo matyt save - seną, sunkiai šnopuojantį, pamėlusiomis lupomis. Senelio susiraukšlėjusi oda atrodė it suglamžytas pageltęs pergamentas aptraukęs kaukolę. Tik vaikų akimis žiūrint jis buvo toks senelis, kokio jie norėjo.
Senelis gamina dovanas iš ypatingos medžiagos. Iš gyvybės pilnos medžiagos, skirtos tikroms dovanoms. Koks malonus, širdį virpinantis jausmas užplūsdavo jį stebint vaikus, žaidžiančius su jo pagamintais žaislais. Tarp vaikų ir žaislo įsižiebia kone stebuklingas ryšys. Jie jaučia vienas kitą.
Tarp kitų eglutės puošmenų kabojo plastikinė sniego karalienė, ji vėrė senelį piktu žvilgsniu. Už eglutės, prieškambaryje kilo laiptai į antrą aukštą kur miegojo šeima.
Kiekvieną Kalėdų naktį yra tokių vaikų, kurie nemiega ir laukia jo. Kai kurie jų pasirodo pačiu laiku. Senelis žvilgtelėjo pro langą. Didelės baltos snaigės elegantiškai krito iš dangaus, besijungiančios viena su kita ir virsdamos storu sniego patalu, nuklojančiu kelius, mašinas ir namų stogus. Paslepiantį bet kokį praėjusios vasaros įrodymą. Kiek tolėliau, prie baltai apsirengusių medžių, kurių šakos lenkėsi sniego didybei ir lūžo nuo jo svorio, stovėjo senelio rogės. Prie jų pririštos stoviniavo būtybės keturiomis kojomis. Išvirtę liežuviai kadaravo pasmakrėj, įsprausti tarp aštrių it peiliai dantų. Supuvusi oda nepajėgė paslėpti boluojančių kaulų, o akių vietoje tebuvo juodos kiaurymės. Suaugę to nepamatytų, o vaikų akimis tai būtų paprasčiausi elniai.
Viršuje pasigirdo žingsniai. Lėti, maži, nedrąsūs.
Laiptai girgždėjo su lyg kas antra pakopa. Pasirodė basos vaiko kojos. Po minutėlės penkerių metų berniukas pasišiaušusiais plaukais, užsimiegojusiomis akimis išniro iš tamsos į jaukią, šiltą ir paslaptingomis spalvomis mirgančią svetainę. Nužvelgė dovanas, tuomet įtartinu žvilgsniu pasižiūrėjo į senelį. Vaikui jis atrodė toks senelis, kokį jam kūrė jo vaizduotė. Su vešlia barzda, rausvais žandais, dideliu pilvu ir raudonu šventiniu kostiumu.
- Tu tikras Kalėdų senelis? – Paklausė berniukas taip tyliai, tarytum kalbėdamas garsiau, galėtų šią akimirką paversti sapnu.
- Pats tikriausias, - gergždžiančiu, prikimusiu balsu tarė senelis ir braškančiais kaulais pakilo iš savo vietos.
Berniukas girdėjo žvalų, skambų ir nuotaikingą senelio balsą.
- Užmesk akį, - senelis mostelėjo į dovanas po egle.
Vaikas lėtai ir atsargiai prisiartino prie eglutės. Jam atrodė, kad jeigu darys greitus judesius, visa tai gali išgaruoti kaip rūkas ir dingti užmarštin.
Berniukas išpakavo savo dovaną. Kareivėlių kolekcija. Kokios jis ir norėjo.
Netrukus grindis nuklojo žaisliniai kareivėliai, kamufliažinėmis uniformomis, su rankose styrančiais ginklais. Jei berniukas būtų geriau įsižiūrėjęs į kareivėlių akis, jis būtų pamatęs, kad žaislinių žmogeliukų žvilgsniai sutartinai susmigę į jį.
Senelis suspaudė rankose tuščią dovanų maišą. Šis vaikas, kaip ir bet kuris kitas, yra vertas tapti dovanomis. Kiek daug dovanėlių iš šio berniuko pavyks pagaminti. Vaikai žaislus mėgsta ne be reikalo. Jie jaučia, kad žaislai yra iš kitų vaikų. Vaikams patinka žaisti su kitais vaikais, lygiai taip pat, kaip jiems patinka žaisti su žaislais. Štai ir visa magija, štai todėl vaikai ir mėgsta žaislus. Nes žaislai - tai vaikai.
Senelis praviepė savo kaulėtą burną apnuogindamas išpuvusius dantis, žandikaulis sutraškėjo, jo oda keliose vietose įtrūko, o akių vietose tebuvo tuščios akiduobės, iš jų sklido šaltis. Senelis tarė:
- Gal norėtum pamatyti mano roges, kuriomis čia atskridau, jos štai ten, kieme?
Židiny žarijos užgeso. Girliandos mirksėjo ir toliau raminančiai keisdamos spalvas.
Berniukas, atitraukęs akis nuo žaislų, atsigręžė į senelį. Žaisliniai kareivėliai vis nenuleido savo negyvų akių nuo berniuko. Jei žmogeliukai galėtų kalbėti, jie šauktų, rėktų, klyktų, bandytų kaip nors įspėti berniuką. Kareivėliai, pagaminti iš kitų vaikų kaulų, taip ir liko gulėti ant grindų iki ryto, kuomet nustojo snigti ir į svetainę nusileido berniuko tėvai.