Šventė

tavo grožis
perskrodžia nakties miglą
kaip mano krūtinę pusiau
pro mėnulį plaukia debesys
sunkus kaip jaučiai
klampūs kaip medūzos

rūkas gaubia miestą
ateik kol nesimato

mano kišenėse
skimbčioja viltis
ir dar pavasaris
galutiniai nenukankino

pigu būtų numirti
prisikvėpavus tavo aromato

su lengvu šiugždesiu
atsidaro žvirblių lietsargiai
bet lietus jų dar nešlapina
bažnyčios bokšto laikrodis
kas valanda rodo liežuvį
laikraščių puslapius
varto vėjas

o tu nuskynei
mėlyną rožę su nosinaite
ir kaip žibalinę lempą
užpūtei mano meilę

ateik kol dar mano kišenėse
skimbčioja viltis