18. Skaitau Save II

Vardan to, kad aiškiau
Karalius nežinojo
kaip paslaptis gyvatės gaudo.
Nejaunas, nors ne kelmas,
bet kaip karaliaus –
jo dar nedaug, dar mažas,
dar vis jis toks – tik sau,
dar vis tik menkas laiko tarpsnis,
nespėjęs susimegzt į dieną,
kai sutartis karališkai dalykiška,
viena ranka rašyta,
kita ranka pasirašyta
nelyg į marmurą
katu su popieriumi
iškalbingai įsprausta.

Kas pasakys tą nuostabą
kurią karalius jaučia.
Kas pasakys, ką jį girdėjusi,
gyvatė mąsto,
žalčio šešėliu kritusi
jam į akis.

... ir nuteka tyli žinia,
šiur-šur  į ausį iš ausies
po visą gyvatyną –
kažkas su žalčio  karūna
į Šklėrių raistą grįžta.

Karalius dar vis sėdi, sėdi, ankštai ir nejaukiai įsitaisęs tarp Pranuco griuvėsių, ranka, kita, o ir abejomis apieškodamas galvą – karūnos laukia, vis pasitikrindamas ar neužkelta.
– Sunku, Jūsų didenybe, ieškoti ir nesurasti – taria prie jo priėjęs Scenarijus ir pats guodžiasi – Va, aš ir pats neretai papriekaištauju, kad nemokame branginti, tausoti didžiausio turto, taigi savo laiko, bet kaip jį sutausosi, kaip pabranginsi, kai jau kuris laikas kaip scena kone tuščia - vis karalius, vis griuvėsiai ir nieko kas joje kitaip  pajudėtų. Tačiau kaip ją pajudinti, kuo užimti ogi niekaip  nesumąstau. Savimi pačiu ar kaip, a? – ir pakrapštydamas viršugalvį, – tebūnie, aukščiausiasis,  tavo valia, tebūnie...
---------------_________________--------------

Scenarijus
Kažkaip savy šią sceną reiktų įsikelti 
nepaskubant teisėjais būti.
Nepasakysi iš šešėlio, kas Jisai –
žaltys? ar Ji – gyvatė?
Bet ir be jo, šešėlio,
vienas į kitą kaip dvyniai panašūs,
net nedrąsu papiršti juos į porą –
neleidžia kraujas,
it pirštum seserį ir brolį.
O ne, toli gražu –
tai ne Adomas ir Ieva.

O paklausykime, kaip žmonės šaukia.
Pakanka tart, kad ji gyvatė,
tuoj kiša dalgį po kaklu –
būk prakeikta 
arba išvis nebūk.

O man štai gera mintyse manyti
ir tart  karaliui padėkos žodžius
už tiesą vyriškai gyvatei pasakytą,
tegu netyčia
tegu aklai,
tegu neįtariant
kam pirmą išpažintį sakė:

„Taip sutarėm. Visi griuvėsiai šie žalčiams priklauso, o  aš – karalius jų“.

Nenujautė karalius,
kaip prasideda karai,
už pasakytą tiesą savo žemėse.
Atrodytų, visi savi,
visi karūną kelią ant galvos,
kad tik griuvėsiai kuo greičiau
susmegtų.
Ar reikia?

Publika, nepyk, bet nežinau,
kaip tai galėčiau pasakyt kažkam,
kuomet net sau tai nepasakęs.
-------------____________-------------