Niekas nebeploja gyvenimui

Prague is the Paris of the nineties (Marion Ross)

***

Praha. Pavasaris.  „Cafe Slavia. “  Legendinė, dar 1881-ais  įkurta, kavinė. Tiksliau – visiški kavos rūmai su įmantriomis gipsinėmis lubomis, baltomis kelnerių apykaklėmis ir milžiniškais langais, pro kuriuos lyg į akvariumą žvelgi į pasaulį:  tramvajus, Vltavos upę, auksinį teatrą  ir į jį skubančius žmones. Tiesą sakant, pirmą kartą žvelgiu pro šiuos  langus iš vidaus – iki tol būdavau tik tuo praeiviu  vogiančiu laukan sklindančią šviesą, muziką ar desertinių šaukštelių caksėjimą, kurio keli akordai vis nutrupėdavo klientams pravėrus šių rūmų duris.  Nepaisant viso viliojančio žavesio, taupiausi  „Cafe Slavia“  kitam laikui: laikui, kai užaugsiu, laiku, i kai pamėgsiu „cafe“, laikui,  kai turėsiu prie gipsinių lubų tinkantį paltą. Ir laikui, kai galėsiu kalbėti pašnibždom, kad nekrūpteltų čia kasdien grojantis fortepijonistas. Bet laikas atėjo kiek  anksčiau (tiesiog pervartojau Prahos ir nusprendžiau padidinti dozę).

Įžengiu pro sunkias medines duris.   Štai ir pažįstamas, tik vogčiomis girdėtas šaukštelių caksėjimas. Kol kas tai pagrindinė melodija  (pianistas dar  taisosi peteliškę užkulisiuose.). Mane atlydėjusi būtybė nukabina prie gipsinių lubų tinkantį paltą, kelneris nurodo staliuką – jis tolokai, stengiuosi jį  pasiekti neužkliuvusi ir  nesusikūprinusi.  Stalą puošia balta staltiesė: patraukiu nuo jos apdaužytą išnanųjį, kuris čia atrodo kaip iš ateities atskridęs monstras. Geriau su lydinčia būtybe pasikalbėsiu apie gyvenimo grožį ir prasmę (apie kažką žemiškesnio šioje vietoje kalbėti būtų nuodėmė).

Prasideda muzika. Ji galutinai užstoja bet kokį garsą iš išorės: dabar pasaulis už lango  tikrai atrodo kaip akvariumas: žmonės plaukia  kairėn dešinėn it žuvys, o Prahos pilis – tik dekoracija iš akmenėlių. Fortepijono muzika garsėja ir kavinės svečiai išdrįsta garsiau kalbėtis, drąsiau ant lėkštučių leidžiasi puodukai, drąsiau į torto gabaliukus sminga šakutės.  Žilas fortepijonistas, kuris čia dirba 40 metų skambina taip, lyg skambintų savo debiutiniam koncerte, kelneris jam vis paduoda servetėlę nusišluostyti prakaitui. Prakaitas teka per vagotą muzikanto kaktą, atrodo gali skaityti kiekvieną raukšlę – šita nuo akių merkimo damoms, šita nuo viršvalandžių, jei užsisuka šokiai, šita – Europai ištroškusiai gyvenimo.

Fortnepijonistas baigia.
Niekas  neploja. Niekas neploja!!!

- -Dámy a pánové, potlesk pro mistra, prosím*, - sako ištikimasis kelneris.

*Damos džentelmenai, jūsų aplodismentai maestro.

Pasigirsta keli atsainūs plojimai – net mano širdis regis daužosi garsiau už juosius.

Fortepijonistas atsistoja ir nusilenkia į langą. Kitoje akvariumo pusėje – dešimt pagyvenusių kinių.