Evangelija pagal Aidą.

Miela susitikti su vieninteliu išlikusiu draugu Aidu. Šį kart Berlyne.

Teko imti Lietuvos ambasadą, o pakeliui ir  Reichstagsgebäude, o šiais neramiais laikais tai yra nemenka prabanga. Kol ten nuvažiavau, pavargau.

Būčiau žinojęs, būčiau nevažiavęs. Fūros, fūros, fūros.. kažkoks fūrynas velnio nelaimingas didelis. Visur. Kelyje, pakelėse, aikštelėse.

Navigacija nepadeda, nes ten kur sako, kad reikėtų važiuoti viskas užkimšta fūromis.. Te būna palaiminti visi jų vairuotojai, nuo kurių didelių mašinų ant stiklų drebia tokį skystą su tepalais sumaišytą nei tai purvą, nei tai skystį. Paskui jokia plovykla iš pirmo karto nenuplauna. Sustojus degalinėje tenka ne tik į baką pilti dyzelį, bet ir į akis lašus, nes nuo įtampos jos pavargsta.

Galų gale pro kokias tai vokiškas kala pyp piškes išsimalęs ir kiek prisimenu keturiais greičio radarais nufotografuotas įriedu į Sostinę.

Atsipūst nėra kada, nes aplinkui automobiliai man pypsena. Matyt ne taip persirikiavau, o gal ne ten pasukau. Švilpt eikit vokiečiai. Man svarbu avarijos nepadaryt ir susitikt su draugu. Ne šiaip gi atostogos, įgaliojimą ambasadoj pasitvirtint reikia.

-Tu,
-Ne eik tu pirmas. Tu geriau kalbi.
-Na kalbu nu..

Ambasados durys uždarytos. Balsas pasako, kad atvykome per anksti, taigi tenka laukt.

Bobos ten dirba bjaurios. Viena tai buvo geresnė, ta matyt ne diedas ir ne boba buvo ir net nusišypsojo. Kartu sutarėm, kad galima drąsiai imt į žmonas. Rami. Nepikta.

Pavaikščiojom po Berlyną. Tai sakau kur buvo ta prakeikta siena? Gali parodyt gi beveik vietinis. Taip, galiu. Ne tik parodyt, bet ir papasakot.

-----

Anksčiau, senovėje, nebuvo žinoma ką daryti kuomet ėjai tau duota kryptimi, veidu atsirėmei į betoninę sieną, o kelio atgal nėra. Nėra, nes pasiektas nesugrįžimo taškas. Lėktuvas negali skristi atgal, nes degalų tam neužteks.

Kaip Rašte parašyta, - “Atėjo laikas gimdyti, o jėgų- nėra”.

Taigi kelias, tik į priekį. Kokį priekį? Kur priekis? Priekį gi siena, begemote tu! Sakau.

Taip, tokia ta tiesa. Kai tai suvoki, pradedi raitytis prie tos sienos, keikti save ir visą Pasaulį, kad taip atsitiko, raitaisi ir kaip kirminas leidi seiles. Šlykštu tau? Taip. Kas neatėjo iki tos sienos ir to nepatyrė, tai prieis.. Na nebent jis niekur neina. Tokių atvejų čia neverta nagrinėti. Gaila laiko.

Prie tos sienos susirenka daug publikos. Kaimo durniai rėkia, kad visi jūs idiotai ir čia mes mirsime.

To pačio kaimo pamokslininkai prašo susitaikyti su aka visiems skirta lemtimi.

Koučeriai liepia surasti savyje dar neatrastų vidinių jėgų ir su baisia jėga trinktelėti galva dar, o jei nepasiseks ir dar kartą.. ir už savo patarimus ima pinigus.

Paprasti kaimo piliečiai tiesiog girtauja ir švenčia pergalę, kad pagaliau atėjo prie sienos.

Ketvirtoji kaimo valdžia pučia gedulingą dūdą, kad kasdien pasaulio pabaiga, bet jei nori dar gali čia pat prie sienos pramankštint savo raumenis, kad būtum gražus.

Kiti tiesiog įkuria čia pat prie sienos sau jaukius namus. Atsisėda ir fotografuojasi su artimiausiais, kad ir patiems ir jų pažįstamiems būtų gera. Oukeyj. Na kas ant tokių gali pykt? Na gi niekas. Caculiai. Šaunu.

Kažkas tyliai, niekam nesakęs bando pasislėpti po žeme. Pats sau šnibždėdamas- “Aš užsikasiu, užsikasiu ir viskas praeis”. Kaskis, kas tau draudžia. Tik, kad nepraeis.

Minioje anądien, vienas pilietis apsiliejo degiu skysčiu, kuriuo kiti buvo įžiebę lauko grilių. Nuo žolės, kurią rūkė suktuko, uždegė pats save ir iš skausmo kaukdamas, degantis visas, pradėjo lėkti link sienos. “Burning Man! Burning Man! ” Šaukė tauta iš siaubo ir vilties, kad va šitas yra pranašas. Jis ne šiaip sau “Burning Man”, bet “The Burning Man”.

Savimi, kaip gyvuoju fakelu, tuoj pradegins sieną ir parodys tautai kelią į šviesų rytojų. Buvo gražu, degė, rėkė, lėkė. Gaila, o atrodė, kad tikslas buvo jau visai čia pat. Tiek draivo ir jam pačiam, ir aplinkiniams. Nieko, nulis. Siena liko stovėti.

Vienišas muzikantas, pusiau bardas, brazdino atsitiktinai atrastus akordus ir dainavo Tai vienintelei, kuri gyvena už sienos:

Jei girdi mane,
Jei girdi mane
Ateik..

Laukiu aš Tavęs,
Laukiu aš Tavęs
Seniai..

Jai bijai suklyst,
Jai bijai suklyst
Suklyst..

Nešiu aš tave,
Nešiu aš tave
Aprimk...

Visi klausėsi ir pavydėjo, kad jis vat nieko neturi, bet vis tiek kažką juk turi, nes taip gražiai dainuoja. Na ir ar svarbu, kad daina apie nieką. Nesvarbu juk. Tiesiog ramina ir gerai. Gi nieko žmogus blogo nedaro. Iš automobilių grotuvų nelupa, tik dainuoja.

Kunigai apsirgo ir per radiją transliavo nuotolines mišias. Gydytojai gydė minią nuo viruso. Žodžiu, visi sapnavo Sapną savo..

Kaimo išminčius suvokė problemos esmę. Jis žiūrėjo giliau. Ir sušuko: Radau! Kolegos, draugai, bendraminčiai. Šios sienos męs niekaip paprastuoju būdu neįveiksime! Reikia kastis giliau. Į pamatus, reikia žvelgti į pamatus. Jei juos pakasime, nugrius ir siena!

Ir jie pradėjo kast.

Kasė kol išmanus pilietis privažiavo savo elektrine mašina ir sušuko: “Kam kasat? Pamato taigi nėra! Skriskim į kosmosą! ” Ir jis pasiuntė į ten raketą. Kada grįš niekas nežino, o problema išliko. Siena tai yra. Va, prieš akis.

- Eik, eik.. Va, gali nueit prie jos paraudot ar pabučiuot.
- Nenori?
- Tavo reikalas..

Ir staiga pirstelėjo žaibas iš giedro dangaus, ir pasigirdo balsas. Kiekvienam asmeniškai prakalbo Jis. Kai Jis kalba tu visada žinosi, kad tai kalba Jis. Kai tau prabils, niekada su niekuom nesumaišysi:

- Tauta tu mano mieliausia, išrinktoji.
- Mintys jūsų visų teisingos, pasiaukojančios ir aš tai vertinu.
- Tik bėda, kad jos kreivos kaip Vokietijos keliai ir kryptis ne ta..
- Kažkaip jūs savo iniciatyva ir jėgomis bandote įveikti problemą aka sieną. - Sorry, bet taip nebus.
- Vat žiūrėkit chebra, siunčiu aš jums gelbėtoją, sūnų savo. Jis išgelbės.

Ir atsiuntė.

Tie ilgai nelaukę, berods 30 metų tiktais, ėmė jį ir nugalabijo. Todėl, kad tas pasirodė mulkis. Kalbėjo kvailystes, sienos taip ir nesusprogdino nors pats asmeniškai visiems pažadėjo.

Fui, menkysta koks tai. Vis svaičiojo:

“Aš darau, bet ne iš savęs darau, o darau ką daro mano Tėvas”. Ką? Tavo Tėvas irgi už sienos gal? “Ne, nu, kad ne už sienos. Galit galabyt mane. Tėvas atsiųs kitą jums pagalbininką, kuris vadinsis Šv. Dvasia”.

Na, oukeyj, su pasiūlymu priremti prie sienos žmonės sutiko.

Užsidegė lemputes, užsidėjo vilnones kojines, išsivirė Kalėdinio vyno. Kas turtingesnis tai ir žąsį ar kalakutą išsikepė.

Sėdi sau laukia. Sako kaifas, vat čia tai čiuvas mums gerai papamokslavo. Vualia.. Sėdim gera ir kai pagalvoji neblogai, kad jis gimė. Na biškį ne kažką jausmas, kad mes jį taip kraupiai sudorojom, bet pamirškim kas buvo bloga, prisiminkim tik kas yra gera.

O kaip jis atrodė, nu tas, kur buvo atėjęs? Klausia vienas. Su barzda toks. Senas ar jaunas? Na, jaunas negalėjo taip kalbėti, reiškia pagyvenęs. Didelis, toks storas su raudonais kailiniais ir labai, labai geras. Senelis. Mūsų gerosios Kalėdinės Dvasios Vyno senelis..

Visi gražiai vakarojo.. Ir buvo jiems atsiprašant iki Kalėdinių lempučių.. Kur ten ta siena.. Kas ten atėjo. Ką sakė. Ko mokė. Ką reikia daryti, kad pereiti tą prakeiktą sieną. Nuo Kalėdinio vyno dvasios svaigo galva. Buvo šilta, ramu, miela, saugu ir gera..

- Jau pamatei sieną?
- Nu.
- Jau ramu dabar?
- Tai, kad man ir nebuvo neramu.
- Tada na kam tau tą sieną reikėjo žiūrėt?
- Kam tas kasdieninis galvos skausmas?
- Pats pagalvok, kam tau visa tai?
- Nebent.. yra maža tikimybė, kad tą sieną radai ir nori pereiti.
- Tuomet būdą susirasi pats, nes kito kelio nėra.
- Viskas pasakyta, padaryta ir tau duota..
- Durnius tu Kalėdinis,
- Tu irgi toks pats.
- Myliu aš tave,
- Ir aš tave.

Du viename... Ne, - trys. Du durniai ir  Kalėdinė Berlyno Vyno Dvasia..