Laiškas Arčibaldui

Ne iš Italijos rašau tau, Arči. Jau
tiek daug dienų joj nenustojo lijus,
jog pastarąsias keletą jaučiau,                                                                                                                 
jog noris giedresnių, o juk taip netoli jos.

Nuskęsti baigia uosto kontūrai už nugaros.
Aplinkui skystas rūkas driekias.
Daug properšų jame. Tie kąsniai nugaruos
ir bangos liks tarsi  lėkštelėj riekės

raguolio... šiltas buvo toks gardus,
o vynas irgi, nors ir nebrangus – jei
arbatos palikau jiems du kartus
daugiau ir štai aš kelto deny, kokie gūsiai –

sūrumas, dumblių kvapas ir gaiva,
visi tokie šilti ir smelkias
į protą taip, jog sukasi galva,
ir mintyse kažkaip neliko pelkės,

šis laivas plaukia lygiai lyg ledu
nerealiai didžiulės, milžiniškos rogės,
akimirksniams ne ankšta, o glaudu,
ir laikas fejerverkų salvėm sprogęs

krintąs lėtai net per gražus.
Vis retkarčiais menu kaip mudu
namie palanges pavertėme į daržus
ir laistėm vakarą kiekvieną gūdų

ir tokį patį rytą... visgi tu pasilikai
namie,,, nors laistyt nieko nebeliko.
Tave įsivaizduoju gulint paslikai
didžiojoj lovoj, klausantis to pliko

saksafonisto Joshua su pianistu Brad
ir bandantį manęs neprisiminti.
Ir bandantį manęs nebeturėt,
prarast mane kaip kojai bato trintį,

ir aš tikiuosi – tau tikrai pavyks.
Aš vieną dieną tapsiu tavo neturėta.
Ta kažkokia kotryna-ygrik-iks.
O jei apsigalvosi, aš plaukiu į Kretą.