Kotryna perskaitė Dekameroną.
Ir knygą užvertė. Laikai praeina.
Stoties garsiakalbio balse kažkas negryna –
keleiviai, malonėkit į peroną.
Ilga kelionė. Pramingi Berlyną.
Naktis. Po tiltu upė. Panaši į Reiną.
O tiltai tamsoje ramina šoną
geriau už nutviekstą šviesybe lyną..,
kiek tiltų dar, kol į Veroną
šis traukinys atvyks. Po vieną
prabėga miestai, prasrovena
žibintų intakai į okeaną
šviesų, jų nesimato dieną,
nes mintys, aklos pagal Diogeną,
temato tamsą, ši nesugadina
net ir tvarkos, išvijusios iš kraujo geną
ryšių su toliais tartum dainą,
o tuo metu kelionė baigiasi, vagoną
lėtėjant jaučia. Jau tuojau Kotryna
palies padu batelio statiką – Veroną..,
ir nuskubės per potuštį peroną
poros atvirlaiškių – tokių dar būna?,
lengvai rąžydamasi, apie kainą
nė negalvodama. Du paskutiniai? Faina.
Tai vieną į Šiaulius. Ir piešia runą.
O kitą į bet kur. Kad ir į Lisaboną.