Operos teatre,
po žeme –
kanalai ir pamerkiamos akys,
priimant užsakymus Ukrainoje,
kur vyksta stebuklai.
Kai iš ausies į ausį
tarp vyšnių
šnabždamos paslaptys.
Kai mano nerangi ranka
randa tavo pirštus po stalu
ir mūsų oda šiurena iš jaudulio,
kol kūnu teka elektra.
Kai pakilsim –
įžiebsime visą miestą.
O dabar tik vos vos siūbuojantys lūpų kampučiai,
kapučino kava
ir nutylėjimai.
Iki greito.
įsimylėję, mylintys žmonės nėra juokdariai, juokdariai yra manantys, kad jie juokdariai. o kuo dėtos eilės, kad kažkas jų nesupranta? yra juk ir eilių parduotuvėse, nesuprantantys šitų, visada gali rinktis anas
meilė kaip elektra, ji įelektrina žmones. o kas yra varliagyvis, to niekas neįelektrins. tiesa, kartais jie irgi arti elektros – mano, kad meilė tai yra trankymasis vienas kitam per šonus. o kartais gal netgi visiškas nutrenkimas su kokiu kirvuku ar pjūkliuku. tai kur jau čia suvokti kitokius prisilietimus ar lūpų kampučių siūbavimus
galiu tik patarti pasiūbavimą proto likučiais. arba jausmų. likučiais arba pertekliumi, kaip kam išeina. ir tada ties visai paprastu, ir visai gražiu eiliuku nebekils tokių neįtikėtinai naivių klausimų
žmonės įsimyli ne tik ten, kur neteka elektros ir nevyksta karai. jie įsimyli visur ir bet kokiomis sąlygomis. net Sibire ar Aušvaice. Ukrainoje taip pat. o kad literatūros kūrinyje gali būti rašoma ir apie meilę, ir apie elektrą, ir apie geležinkelius, ir apie triušius, manau daugeliui žmonių yra aišku. kaip tik dėl pastarosios priežasties, manau, autorė ir nesiima nieko aiškinti. tikiuosi, kad ji net nekreipia dėmesio į visokius paistalus po jos kūriniu
Tai Ukrainoje, po žeme tekanti elektra sukelia šiuos virpesius? Mano žiniomis prisilietus prie laido apatinė lūpa apskritai nustoja pavaldumo, atvėpsta, teka seilės. Siūlote pasijuokt iš nelaimės?
Gerbiamoji, turėkita sąžinės!
lūpų kampučiai siūbuoja tada, kai žmogus tramdo šypseną. ir labai tikslus pastebėjimas – būtent siūbuoja. jei jau tokia būsena, kad vos pakilus jie įžiebs visą miestą, tai aišku, kad ta būsena sprogdinte sprogdina tuodu iš vidaus. tai tokia būsena, kai žmogus nevalingai būna išsišiepęs visur ir visada, jis pats nepajunta kaip nuolat šypsosi. tačiau ką apie tokį pagalvotų aplinkiniai? todėl lūpų kampučiai ir siūbuoja – bandymas pakilti į viršų ir tuo pačiu metu susilaikymas, pastebimas lieka tik vos matomas siūbavimas, virpesys, silpnutė judesio išraiška. nesuprasti to gali tik niekada nebuvęs įsimylėjusiu žmogus. tokių vargiai būna, nebent... tik tie, kurie nemoka mylėti... antžmogiai