Širdies kalba

Lyg nežinia priglaudusi
Beraštę mintį,
Katros neprimena
Dainos posmu...
Lyg ta žvaigždė,
Kai rytui auštant
Išbluks liepsnos
Ugnis danguj.
Bet širdyje
Pajusi gėlą
Ir taip karšta
Ji jau spurdės ugny
Taip trokštamo
Bevardžio jausmo,
Katro galvoj
Nesutura mintis...
Liepsnok, širdie,
Ir rašto to pramokus
Tu jau žinai,
Jog tobulo
Nerasi šioj šaly
Tiktai protu
Matuojamo šio krašto
Išsižadėt turi-
Kol vejamas tolyn,
Suvoksi tiesą
Taip surašius norą
Ne ta kalba,
Katra šnekės širdis.