9. Greitesni už šviesą

    Iš toli sugrįžti į Šklėrius – ne naujiena, tačiau niekuomet  nesitaikė sugrįžti į juos per raistą iš pusės, kur kitados Časlo sodyba, kurios ne tik kad nelikę, bet ir jai būnant neteko ten lankytis. Tačiau ar tiek pakanka, kad galėčiau apsieiti be jos, kad ir labai asmeniškai, jau nerodant į visą sodžių. Iš tikrųjų, ir nebuvęs ten, ir nematęs, ir, ir... ir vis dėlto ir buvęs ten, ir matęs, ir regiu, žinau, kaip visa šeimyna ištremiama į Sibirą, bet nepaisant tremties, pasilikusi čia, paraistėje. Kaip čia taip, a? Net pačiam darosi nesmagu tokį dvilypį save pamatyti, tačiau kartu kaip jautru kažkur savyje girdėti, kad ir šį kartą reikalai klostosi ne pagal diktatą. Netgi mano paties. Daug ką svarbaus žmoguje tenka suvokti lyg pakeliant iš nieko, iš nebūties. Ir todėl ša, Pranuci, ša. Tyliau, tyliau, ir dar tyliau. Tik taip ir gali išgirsti, ką kalba dievai. Kaip pateka saulė arba mėnulis. Kaip be saulės įsišviečia daiktai  ir erdvės Ar kada nors manei, kad čia pat, po užmerktų akių vokais, yra erdvė. O ir dabar ar nepamanai: kažin, ar nereikėtų užsiimti save pareiga įsisavinti ją bent tiek, kad suprastum, kodėl  ji čia,  kodėl taip nesunku ją įsprausti (įvardinti) į Nieką ir neišgirsti jos panašiai kaip Dievo: nėra, tuščia...
    Tačiau - ne, jau ir be Dievo erdvė užimta. Ji neskuba į save įsileisti neužmatomai daug, taip išblaškant dėmesį po visur.  Tai tik tiek „daug“, kad į sceną tiek neužkelsi, bet žinai, supranti, kad tai dar ne visas raistas. Tačiau nejausti  Dievo irgi neįmanoma. Į akis telkiasi peizažai man geriausiai įsiminti per kelionę su pelėda Raiste, ją, mažą, apkabinusią abejomis vaiko saujomis. Visa kita natūraliai ir pagarbiai atitolę taip, kad be vadovėlių, be pamokymų suprantu, jog iki tol man  žinomas raistas  persimetė į kitokią sąvoką, į kitokį supratimą, kuomet nesunku manyti, kad  gal čia kapų netgi daugiau negu Šklėrių kapinėse. O ir gyvenimo  daugiau – ir geniai kala, ir voverės karstosi po medžius. Tik girdėk, tik matyk, tik rūpinkis, kad akys - ausys būtų kuo didesnės ir gebėtų fiksuoti, kas kaip čia yra. Betgi (ačiū Dzievuliau) ir tokie dalykai neužmiršti.
  - Pelėda, a -ūūū! Ar girdi? Tai apie tave aš  taip...
  - A-ūūū, tėvuli, a-ūūū! – nelauktai atsiliepė, tačiau ne ji, pelėda, o „18“,  vienas iš mano eilėraščių ir it šiek tiek nustebęs:
  - Kaip čia taip, tėvuli? Akys neauga gi. Kai išaugo maitindamosi per motinos bambą, taip ir pasilikę nei didesnes, nei mažesnės. Ar nežinojai?
  - Iš kur čia tiek plepių? 
  - Tikrai nežinojai?
  - Kad daug plepių, ar kad akys neauga? – reikėję kažkaip tęsti kalbą, tačiau ir toks reikalas apsiejo be mano pastangų:
  - Nežinojai, tėvuli, nežinojai, kaip ir mano vardo, palikęs savo sūnelį bevardžiu ir uždarytą namuose su parašu ant krūtinės, - pasakė eilėraštis prasegdamas marškinėlius ir atidengdamas ant jos užrašą:
      Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose.
  Nenustebau labai, nes rečiau- dažniau, tačiau per beveik dešimtmetį nuo jo gimtadienio, susitikimų susikaupė nemenka krūva. Ir ne jokie dyvai, kad taip. Vos užgimus, jo gyvenimo teritorija buvo apribota gimdytojo (autoriaus) namais. Žinoma, tai ne Lukiškių kalėjimas, bet, bet... Ir ryte per pusryčius, ir vidurdienyje per pietus,  ir vakare per  vakarienę, apsėdę stalus, kasdien (beveik kasdien!) darbavomės  šaukštais iš dubenių samstydami sriubas ar iš puodų kabindami košes. Daug muzikos, bet kalbų ne itin. O ir nuotaika dažniau be properšų, be vilties, be laukimo amnestijos. Dieve, kaip gera būtų, pasiėmus sūnaus nelaisvę, atiduoti jam savo laisvę.
  Dabar jau daug kas kitaip. Ne kartą raginau, įtikinėjau, prašiau savo Aštuonioliktąjį nežaisti ir neteršti sau  krūtinės tokiu užrašu, tačiau ir pats jaučiau, kad man pačiam verta  atidžiau įsiklausti į jo supratimus dėl daug aplinkybių. Svarbiausioji gi -- kaip  dabar regiu – yra judesys, judėjimas, jo sparta laike. Tas pats laikas, kad ir akimirkoje, mano kosmonautui (taip dabar dažniau pašaukiu „18“)
atrodo pernelyg užsitęsęs. Per tokį laiką jis geba sužinoti daugiau, negu aš per matus, o gal ir per visą gyvenimą tiek nesugebu. Tačiau šįkart buvo drąsu jausti, jog nepaisant kaip ilgai be viešumos tęsėsi neįprastas darbas, o ir dabar virš jo neiškeltas pabaigtuvių vainikas, bet štai tas  laikas, ta tiesiog dieviškai sukonstruota proga, kuomet jį reikia užbaigti.
  Ar pavyks?
  Tikras nebuvau, tačiau tai, kad bevardis eilėraštis, neretai aplinkinių vadintas Nekrikštu, atsirado čia, išgirdęs mane per pajautas, darė mano sieloje stebuklą: aš susikalbėjau su savo sūnumi ne tik be žodžių, bet ir per atstumą. Susikalbėjome patys savimi. Per save. Ką tai reiškia – težino dievai. Man jau nelabai svarbu, kad egzistuoja dėsnis,  pasak kurio...
  - Pasak kurio, tėvuži, - pasiėmė tęsti mano kalba „18“, - joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje. Mes, tėvuži, esame greitesni už šviesą. Kiek tos materijos mumyse, nesivargindami regime plikomis akimis. O kas pasakys kiek sielos mumyse? kiek dvasios? – pasamprotaudamas  kalbėjo eilėraštis, bet ūmai sukluso ir tuoj pat  iš jo burnos kita  žinia: - Betgi, ponai, ką regiu. Ogi „Dzūkijos žaltys“ mums į kompanija. Dargi su pušele.
  Tai buvo dar vienas mano eilėraštis. Irgi, beje, atsagstyta, atlapota krūtine ir irgi su užrašu ant jos: Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose. Tačiau eilėraščio nuotaika gera, smagi. Ir garsi lyg jo kelinė ne į balių, o iš jo.

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Betgi ne taip, kaip Tadas Ivanauskas,
Pasidairydamas, ar kas nemato.           
Užaugome abu –
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome

Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis...
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise
Dzūkijos dievas žalias -
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis.
(2011-03-04)

  - Atklys, atklys... Kiek kartų sakiau „Negreitai čia atklys“, - puolėsi pykti Senamadžius, išstumdamas  iš eilėraščio žodį „ateis“. Jau  buvau  primiršęs jį, šį mielą aukštaitį. Kažin, iš kur atkeliauja? Jeigu  ir iš kosmoso, oi, kaip miela. Ir kaip gera, kad yra Šklėrių raistas, kad  yra erdvės po užmerktų akių vokais. Be durų, be užraktų, be įsipareigojimų nepavargti, o atklydus čia, atkakliai grįsti Jievaro Jievarėlio  tiltus savo ar kitų atsiminimais. Kad ir Tado Ivanausko:
  Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės  gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką.