Irštvoj

Atmintyje, toj savo irštvoj,
įsidėmėjimas užsnūdo.
Tikėtis, kad jau viskas užsimirš tuoj,
klaidinga. Judo
asmeninio dar niekam nei
iš sąmonės, o ir iš dokumentų
ištrinti nepasisekė toj faktų giminėj –
ir ypač to, kad įkritai duobėn tu,
nes pasakei, ko nederėjo,
ir, kas blogiausia dar, buvai padaręs tai
taip elegantiškai, atitikmuo chorėjo,
taip rafinuotai, bet ir paprastai,
genialiai, tegul tai blogis,
bet ligi smulkmenų lygmens
molekulių – meni, sielokis,
graužatyje braidydamas lyg vandeny.