Apeidamas lanku patvinusius medžius

Apeidamas lanku patvinusius medžius
kurių tik šakos kyšo iš vandens
tarsi kaulėti pirštai ištiesti į dangų maldai
tik man vienam pritinkančiu dienos ritmu
išsiugdau savy botagą šunį ir virvelę.
nejaukūs simboliai tarsi keista aušra
kurioj atgimsta dar viena karta
(dar kartą lemta nemylėti ir pakęsti)
sutraukia vidurius vaiskia darna
ir aš griūnu ant žemės veidu į žoles
ir prokimiais užgiedu dainą šventą.
Tokia ta pranašystė purvina
jog tik sumaišius dangų ir kuklias gėles,
kurių viena pražydo narvo gilumoj
užuojauta pavargusioms akims,
ir dar pridėjus vieną kita švelnų dažą
tu išlaikytiems gelsvo mėlio tonams
suteiktum palankesnį nebe toki niūrų
ir daug labiau sutirštintą peizažą.
ir krečia šiurpas burnoje sutrūkusi styga
išleidžia šalčiui iš anksto parinktus ūglius
kuriems netinka laukti tropikų dienos
vartytis pajūrį panert į gaivią srovę
išnėrus kitame krante valingai nusijuokt
ir tarus (jei viskam galas tai ir pabaiga)
saulėtam dievui regint nusišaut.
Nes mano dainai tinka tik barstyt
vargdieniams auksą tas nerimo gėles
apsunkusias nuo švino greitkelio šviesų
ir vandeniu prariedančios mirties
kuri vėsi pulsuoja ten po tiltu.
Išsekęs bet laimingas stojuosi nuo zemės
-liga jau įveikta ir karštis krinta-
beveik savom jėgom beveik už nosies
tempiamas ligoninės seselės
kurios juodų plaukų tamsa
man išmuša bet kokį norą pranašaut
staigi akių migla skaiščiam veide nurimdo
iš naujo beatgimstą žvėrį
neperprantamas bet dailus jos rūbo
kirpimas ir goslus dizaino pranašumas
man atima įkvėpimą kvapą dar likusias jėgas
ir krisdamas ant kelių prieš dievybę naują
(ir revoliuciją pradėsiu savo lovoj)
aš suvapu, o meterie, o demone,
tavo gaidoms rašysiu aš žodzius
ant lapo šoks viltis ir meilė
tik savo liutnią nekalta ranka užgauk
mylėk kates šunis ir gyvuniją
o kambary manam tokia saldi kušetė
kampe lyg tyčia pastatyta ko juokies
net jei herojus gautų ją vis tiek praras
toks jaunas ir jau pakirstas mirties
gelsvi plaukai suknežinta galva
tai ulisas pranokęs priešus
dorybe ir teisa reikėjo peilio mosto
tik peilio mostas
gerbk didmieščio vienystę
net jei herojus gautų tai prarastų
(tačiau tik šypsnis gal nuleistos akys
nes ji tik juokės ir netikėjo)
Ir mano dūšioj lyg trimitas
nerimastinga bet taiklia gaida
pašaus poemą vangią
jei viskam galas tai ir pabaiga.