Viešbučio Kaune baras ant stogo

Kietumas, jo nepripažins kėdė, leis
truputį tik ilgiau žiūrėt gilyn į
danguj lopelį mėlio galimai ledinį.                             
Stogų namai neturi. Kaladėlės.
O Hondos neatskirsi nuo Tojotos.
Lavazza lygiai kaip Pellini.
Abi, kaip tie automobiliai, juodos.
Pirmumo nepasidalinę.
Vyresnės damos lieknos. Jaunos –
na, tarkime, šiek tiek apkūnios..,
ir su kai kuo tos formos pjaunas,
o visa kita, galima sakyt, puiku, nes
visiems gerai, neatsipalaidavę
vien tik virėjai, o ir padavėjai,                                       
garsiakalbyje Šubertas, jo Ave
Marija, ir staiga visa erdvė, jei
taip galima sakyt, įgauna
kažkokį neapčiuopiamąjį tirštį,
ir pagalvoji, o dangau, na
kodėl to negali pamiršti,
žiūri į dangų, neskubu, ir kur gi
skubėt, kai temsta taip lėtai, kai
plonyčiai debesys nusmurgę
todėl žvilgsniu lengvai pataikai
į žvaigždę pirmo dešimtuko –
ketvirtą, penktą ar septintą,
išnirusią iš Oriono ūko,
galvodamas, kad link tavęs ji krinta,
ir pagalvoji, tas kėdės kietumas,
kai taip gerai, ne toks jau kietas,
bet metas, kėdę tą pastūmus,
traukt pildyti sapnų anketos.