...

Pagalvės užvalkalas vos                                           
per stipriai, bet taip aiškiai ir maloniai   
milteliais kvepia ir stilistikos laisvos
švara į sapną smelkiasi. Sapnai vilnoniai.   

Sakiau – per stipriai? Gal per stipriai, bet
kvape tame gerai taip. Juk nei
akimirką neteko sudrebėt,
tik teko jausti prielankumą ugniai

kažkokio židinio toli kitur... o negana
toli kad – jo durelių stiklas trūkęs.
Ankstesnį prielankumą kursto dargana.
Pasaulyje nėra tokios pūkinės striukės,

jog atsikelčiau eiti į
migla nakties žibintų blausią 
alėją, ką tik siautėjusią ateity,
kurios asfaltu blizgančiu tuojau keliausi

ir tu, manasis antras aš, gal su
tavim ir tavo aš pirmasis.
Kažką šnabždėdamas tau drumzlinu balsu
iš priebalsių ir gomurinių balsių masės.