tuvis meldžiasi budai
nori pakeisti būdą
žmoną labiau mylėti
ne medžioti o sėti
ką tu sėsi čia uolos
ir tuvienė parpuolus
lokio kailin baksnoja
rodo sužeistą koją
tiek iškentęs pavojų
nori tapti artojum
tuvis pamąsto oriai
būtina keisti norą
sako tada į kalnus
josiu be jokio balno
elnių kaimenę ginsiu
ir elniukus auginsiu
vėl tuvienė niršta
suka smilkiniu pirštą
tuvi tu ne piemuo
šet ugninis vanduo
tegul skaidrina protą
visą naktį šakotą
lazdą tuvis drožia
budai aukoja ožį
buda ką man daryti
aš vegetaras brolyti
buda atsako iš ryto
kvailas tu bičas tuvi
pildyk savo gertuvę
eikt abu prie upės
ir į valtį sutūpę
padainuokit chomėjum
aš jau būsiu išėjęs
tuvį nerimas purto
ir pro apačią jurtos
mato kad jo žmona
tempia į jurtą ne ką
kitą o valtį ir kloja
lokio kailį aukojimui
paukščiai medy nutyla
buda pradeda bylą
saugoki tuvi namus
ir nuo šiolei tebus
tavo išpildytas noras
keičiasi jurtoje oras
smilko tuvienė gultą
tuvis kailį nupurto
krenta dangus ir abudu
valtyje išsupa buda