Dūžiai

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus

V. Mačernis

///

Žinau kad esi išdidus kad vis viena suduši
Kaip bangos į molą... nelyg devintoji banga
Trimitas Gabrieliaus kur kviečia į didįjį mūšį
Viltingai tačiau jau be teisės sugrįžti atgal

Į šviesią ir ramią gyvenimo pusę kurion tu
Yriesi prieš srovę iš narvo į narvą veržies
Galbūt tiktai taip dezertyrai pareina iš frontų
Tačiau burnoje liks tik skonis aitrus geležies

Galbūt marškiniuos vėl nešiosimės gabalą švino
Įsiūtą į kūną pilnas akmenų kišenes
Tai kas kad dėl to tavo akys kaip upė patvino
Šiam formų pasauly kuriam nebelieka manęs

Nes viską išrašęs išdžiūsiu be rašalo-kraujo
Jau gęsta kakta ir joje nebelieka žvaigždės
Beliko tik taškas vėl viską pradėti iš naujo
Beliko tik taškas kurio nieks deja nepadės

Sudūžtančiam veidui belieka tik veidrodžio šukės
Galėtum surinkti klijuoti atgal bet išties
Ne veidrodis tai tik portretas pageltęs išblukęs
Ir spirito lašas iš mūsų tamsios praeities

In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti
Tai garsas dužimo – gal varpo bangos ar širdies
Mes esam kaip tiesės negalim tiesiog prasilenkti
Nes kas gi be mūsų po žodį tvirtovę sudės

Kuri jau sugriuvo – akmens ant akmens nepalieka
Nei kūno ant kūno nužievina medžių šakas
Sužvarbusios sielos keliauja iš Niekur į Nieką
Ir nori tikėti kad ten vis dar laukia Kažkas