J. arba kas man labai patinka

Kas man labai patinka? Obuolys.
Prakąstas. Debesų jame pilis.
Ir Deutsche Grammophon iš Obuolio – teigi
sau kitą realybę taip, taigi,
patinka man ir Obuolio ausinės.
Ten klodai muzikos anapusinės.
Patinka du šešioliktųjų Honda
šešių cilindrų, genda
tik oras už langų jos. Tai legenda.
Patinka man Kvartetas Kronos,
pasaulis jam lyg didelis peronas,
lyg vandenynas, o juk ten sirenos,
balsai žemi ir pilnos gėrio strėnos,
patinka prieblandos riba su saule dėl vos
Vermėjerio dirbtuvėj Delfuos
išlikusio jo laiko, laiko tuo metu..,
Kavafis, Elitis, mieloji, man patinki ir tu.
Tačiau Patinka... – čia tik žodis... Mažas.
Jo reikšmėje lyg koks miražas
ausies kraštelis, marškinių saga,
kuri turėtų būti užsegta,
bet gal netyčia, o vis tiek staiga
ji atsegta – man dar labiau patinka,
kaip atsegimų kaltininką
mane matai. Ir taip toliau.
Kiti dalykai daug tyliau
ir daug aukščiau, negu Patinka. Tai
jau priežastys ir šaknys, aukščių pamatai,
pro debesį regiu juos ne visus
ir mano mąstymo vanduo vėsus
šaknis tas
palaisto lyg klaviatūrą pianistas.
Nuo priežasčių nuplauna dulkes – šios
tolyn žinias lyg paskalas nešios,
kad aš apie tave galvoju ne
be pertraukų. Ir taip tikrai yra.
Galvojimą aptvėriau svajone
ir tai geriausioji tvora –
mintis apie abu mus,
vaizdai, kur tu ir aš tik, ir visi jie
su ilgesiu šiltu susiję,
koks nuostabumas
tie pirštų antspaudai, akių
rainelės, atsipalaidavę vyzdžiuos,
lyg marškinius nusimeta  IQ,
tada jau žvaigždės jonvabaliais švysčios.