lietaus tiek daug
kad jau daugiau nebėra nieko
tik vandenynas ir ruduo
tarp jų laivų spalvotų eskadrilė
į beprotybės plotus plaukia
už horizonto
kur daug paklydusių avių
net ir vilkai tenai savi
ėriuko kailiais prisidengę
skaičiuoja krentančias
žvaigždes lapus
mėnuo nepateka
tik vis tos pačios žvaigždės
kantriai krenta
į spalio vandenyną
šaltą kaip akmuo
kartojasi minutė valanda
(vandens daugėja)
ir net akimirka
kai tavo akyse mačiau
tiesos pilnėjimą
(iki sprogimo)
ir išsipildymą
mano rudens