Stotis „Tuštybė“

Kostiumuotas vyras sėdėjo ant suolelio, kojas tvirtai įrėmęs į suskilinėjusį grindinį. Galvą pakreipęs tiek buvo, kad skrybėlė tamsi uždengtų vaizdą priešaky. Batai blizgėjo bežybčiojančių lempų šviesoje. Tokie tamsūs buvo kaip ir apdangalas galvos su švarku. Rankas laikė sudėjęs ant šlaunų, tačiau jomis nesirėmė, sėdėjo tiesiai kaip medis ir taip be pastangų. Dantyse įstatęs cigarą rūkė lėtai, vis pasižiūrėdamas į laikrodį, tarsi būtų rimtas verslininkas. Valanda visa dar buvo likus iki traukinio atvykimo. Tad turėjo kentėti, kaip jis pats vadino, šioj baisioj stoty, kurios netvarkė niekas dešimtis metų. Tokios stotys buvo visos, kuriose kada tik apsilankęs. Kadangi bilietėlis, be kurio patekti į traukinį negali, yra labai svarbus, tai ir jį kas dvi minutės liesdavo. Bet popierėlis saugiai gulėjo kišenėj. Cigarą perstūmė į kitą lūpų pusę ir pats, net nekantraudamas tarė:
-Nagi, man jau nusibodo, kada prasidės spektaklis? A, jau! – pastebėjo berniuką, praskeltu keliu, atpėdinantį.
Jaunuolis vienoj rankoj nešėsi kamuolį apdraskytą, kitoj kepurę su skipu, jau seną. Kelnes mūvėjo suplyšusias, pro jas matėsi šioks toks apibrozdinimas. Jis iš lėto, neskubėdamas atšlubavo iki vyro, prisėdo ant suoliuko. Palankstė koją, patikrino žaizdą, tada atsigręžė ir tarė:
-Pone, gal galėtumėt padėt? Gal kokį pleistrą turit ar ką? – paklausė nutaisęs gailų žvilgsnį.
-Kuo tu mane laikai, veltėdi? Galvoji toks svarbus žmogus kaip aš nešiojasi kažką panašaus? – atsakė suaugėlis ir nusijuokė skardžiu juoku, o nusivylęs berniukas akis nustelbė.
-Gal tada bent keletą kapeikų turit? Kad galėčiau nusipirkti kažko.. kažko žaizdai užgydyt.
-Ne žaizdai, o ledų prisipirkt! Galvoji aš nepažįstu tokių kaip tu? Aš tuos pinigus panaudosiu protingiau. Dabar dink, o tai gausi.
Vyras pakėlė ranką, tarsi ketindamas kirsti, o berniukas krūptelėjo ir pabėgo. „Na, leiskit kitą“, pamanė sau ir šyptelėjo. Tada iš ten, kur tamsoj dingo vaikiukas, atėjo moteris, nešanti kūdikį rankose. Kelias akimirkas dairėsi kur prisėsti, nors tebuvo vienas suoliukas visoj stoty. Galiausiai klestelėjo prie to pačio vyro, pravirko ir drebančiu balsu tarė:
-Prašau pone.. Gyvenimas mano labai sunkus, matote, mažą vaiką auginu. Jei jūs galėtumėte duoti man pinigų..
-Ką, ir tu pinigų nori? Cha! Jei nedarysi klaidų, neteks vėliau gailėtis, nepamiršk šito. Nors jau pridarei pakankamai, - metė žvilgsnį į vaiką, o moteris dar labiau susigraudino.
-Aš nekalta dėl to, - atkišo kūdikį. -Prašau, jei bent duotumėt būstą kur galėčiau gyventi, pažadu, kad gausit šiokios tokios naudos, darbus galėsiu dirbt.
Ir nors vyras niekada namų pats neturėjęs ir taip sakyti negalėjo, jautė poreikį atimti viltį iš kitų.
-Dar ko, priimti nepažįstamąjį į savo namus vien todėl, kad jis to prašo gailiai? Viršūnė! Dink iš čia, paleistuve, - paliepė moteriai, nukratė pelenus ant vaiko rūbelių. Ši pasibaisėjus pakilo ir garsiai verkdama nubėgo į tamsą.
„Na, šį kartą spektaklis įdomus. Įdomu kas toliau. Jei trečias veiksmas bus dar įdomesnis nei anie du, gyvenimas tikrai pasidarys gražus“, mąstė sau. Tada iš tamsumos išniro kareivis su kraujuojančia ranka. Neapsakomai baikštus, tarsi dar kariautų, įsitempęs prisliūkino prie suolo ir prisėdo.
-Man reikia jūsų pagalbos, mano ranka kraujuoja, pažiūrėkite, - parodė ranką. – Tėvynei reikia jūsų. Jei nenorite eiti į karą ir kovoti dėl kitų, išgelbėkite bent mane, - kalbėjo kareivis vis slopstančiu balsu.
-Na, ir trečias visai įdomus.. – tarė tyliai sau, o tada nusijuokė. – Kodėl aš turėčiau kovot už kažką, iš ko naudos negavęs niekada. Man mano gyvybė svarbesnė. O ir kas yra karas? Dvi gyvatės kovoja tarpusavyje, o karių žūtys – tarsi uodegos kapojimas gabaliukais. Gyvatės neužmuša. Tai ir kariauki savo karą, jei jau taip nori, iš manęs nieko nesulauksi!
-Ne tu vienas šiam pasaulyje svarbus, išpera, - su pasišlykštėjimu tarė kareivis ir spjovė seilių čiurkšlę prie išblizgintų batų.
Spektaklis pasibaigė, vyras, apsirengęs prabangiu kostiumu, surūkė galutinai cigarą. Pasižiūrėjo į laikrodį. Jau buvo metas kilti – traukinio dundesys girdėjos tunelio gilumoj. Priėjo prie geltonos linijos šalia bėgių. Tada atsigręžė į stotį. Vienas suoliukas betoninis joje ir buvo, o virš jo suposi lemputė. Šonus gaubė tamsa, kuri visiškai nerūpėjo. Vyras jautėsi laimingas žinodamas, kad žmonės, atėję iš tamsos, neturi bilietėlio ir negali lipt į traukinį, todėl jų gyvenimas prasmės neturi, niekur neveda. Tad jis su šypsena veide ištraukė popierėlį, pridėjo prie stiklinio padėkliuko atvažiavusio traukinio šone ir pro atsidariusias duris įlipo. Ten rado padėtą naują bilietėlį ir cigarą. Juos įsidėjo į kišenę, prisėdo, užmigo.
Nežinojo kiek laiko važiavo – traukiny jį visą laiką miegas pasiglemždavo. Tačiau pajuto, kad stabdo, pramerkė akis, o durims atsidarius išlipo. Vėl prisėdo ant suoliuko, esančio stoties centre, po lempa, užsirūkė cigarą. Atsiduso giliai. „Na va, kelionės pabaigos jau arčiau esu“, patikino save. Jei nebūtų žiūrėjęs tik savęs, gal pastebėtų, kad stotis ta pati. Pagaliau nusibodo sėdėti, pradėjo nekantraudamas laukti spektaklio. Dairytis, tikėjos išvysti pirmąjį dalyvį. Atkulniavo prie jo mergaitė, rankose laikydama suplyšusią lėlę. Apsirengus buvo paplyšusia, nublukusia suknele, plaukai, nors aukso spalvos, nesušukuoti negražiai tysojo ant pečių.
-Ar galėtumėt, gerasis pone, padėti man? Štai, lėlės ranka nuplyšo. Jei nueitumėt su manim štai ten, - parodė į tamsą, - užtruktumėt tik valandą siūdamas. Prašau...
-O ne, jei leidai lėlei suplyšti, vadinasi nemoki saugoti daiktų, o jei nemoki saugoti – esi neverta. Tad gali eiti ten, - galva linktelėjo link tamsos, - ir siūti pati. Traukinio nieku gyvu nepraleisiu.
Mergaitė pravirko ir nubėgo. O vyras išsišiepė – patiko jam būti bjauriam. Tada pasirodė vyras, panašus į dailidę. Pilvą juosė įrankių diržas, pirštus turėjo storus, surambėjusius, delnai buvo nutrinti, kelnės, marškiniai pjuvenomis padengti. Iš lėto priėjo, prisėdo šalia, po besisupančia šviesa.
-O, sveiki. Gal galėtumėt padėti, reikia, kad palaikytumėt man vieną.. kai ką. Prašau, sekite mane, - tarė ir pakilo iškart, švelniai nusišypsojęs, bet kostiumuotas vyras nė nemanė kilti.
-Sakiau mergaitei, sakau ir tau, tinginį. Į traukinį pavėluoti negaliu. O ir tu nevertas mano laiko. Tad čiuožk iš čia, eik dirbti savo darbo, - pasakė ir stipriau įtraukė cigarą, o medžio apdirbėjas išėjo.
Vyras, visada žiauriai atstūmęs kitus, nesuteikęs pagalbos jokios, apsidžiaugė pamanęs, kad atliko savo vaidmenį puikiai. Beliko sulaukti trečio veikėjo istorijoj, o tada traukinio. Ir vėl bus šiek tiek arčiau kelionės pabaigos, tikslo. Iš tamsos išlindo senučiukas, visas sulinkęs. Vos bepaėjo remdamasis lazdele. Bet šiaip ne taip pasiekė suoliuką, prisėdo. Bet nieko nesakė. Prabėgo kelios dešimtys minučių, o vyras pasijautė nesmagiai, pradėjo nerimastingai kramtyti ir traukti cigarą, dažniau dirsčioti į laikrodį. Bet staiga prakalbo senolis:
-Ko taip lauki, kodėl stebi laikrodį, tarsi laikas galėtų sustoti, arba kaip tik kažkur pabėgti?
-Ką nejaugi tu nieko manęs neprašysi? Cha, kokia čia afera? – paklausė atgal vyras ir garsiai nusikvatojo.
-O ne, prašysiu. Aš jau senas, prašau suteikti man progą pakeliauti tuo traukiniu, kurį stebiu kiekvieną dieną.
-Nepavyks tau niekada. Tu neturi to, su kuo gali patekti į vagoną, - pasakė vyras tikėdamasis senelio paklausiant apie paslaptingą „tą“, kuris yra toks svarbus. Su pasididžiavimu ištrauktų ir pasigėrėtų bilietėliu.
-O ko reikia, norint patekti? – paklausė to, ko ir tikėtasi buvo. Ištraukė kostiumuotasis bilietėlį.
-Štai šito! – triumfuodamas sušuko. – Tai yra pats svarbiausias elementas visoje mano istorijoje. Bet tu to niekada neturėsi, to niekada nesuprasi, cha! – kikeno vyras.
-Tu manai, kad gyveni, kad turi istoriją? Manai, kad tai yra svarbu? – su panieka balse paklausė senolis.
-O kaipgi. Įsidėmėk gerai, pažiūrėk iš arčiau, - pradėjo mojuoti palei nosį bilietėliu.
Senolis staigiai čiupo brangųjį popierėlį iš rankų ir atgavęs jaunuolio jėga nudūmė į tamsą. O vyrui, kuris dar prieš akimirką turėjo bilietą gyvenimui, cigaras iš burnos iškrito. Net nežinojo ką daryti. Žmonės anksčiau tik praeidavo, niekada neliesdavo. Jis apsidairė aplink, bet nieko nebuvo. Vyras neturėjo į ką kreiptis, buvo vienui vienas. Pagaliau susizgribo ką turi daryti ir nulėkė paskui „senį“ į tamsą. Tačiau ten nieko nebuvo. Nei senio, nei visų kitų žmonių, kuriuos tiek daug kartų matė. Ėjo gilyn nieko nematydamas, bet kojos nekliuvo. Kažkaip puikiai jautė aplinką, supančią jį. Pagaliau vaizdas pradėjo šviesėti. Iš pradžių dar nesuprato, kas matos tolumoj, tad dar kiek paėjėjo. O tada pamatė baisų vaizdą: kažkoks žmogus sėdėjo ant suoliuko, nuleidęs akis į grindis, apsirengęs juodu kostiumu, o lūpose įstatyto cigaro galiukas raudonavo. Nežinojo vyras ką daryti, bijojo išeiti. Tad nusprendė sėdėti tamsoj, kur saugu. Nors nenorėjo pripažinti to, bilietėlį prarado. Vagono durys jam užsidarė. Bet vyras, kurį matė dabar, popierėlį brangųjį dar turėjo. Sėdintysis po lempa pakilo, priėjo prie geltonosios linijos. Atvažiavo traukinys, atsidarė durys. Tamsoje tūnantysis nuliūdo – nežinojo kiek laiko vėl reikės laukti sugrįžtant. Tačiau laukti ilgai neteko. Praėjo vos kelios minutės ir traukinys sugrįžo, iš jo išlipo jau patenkintas, užsikūręs naują cigarą. Nusprendė tamsoje palūkuriuoti. Prabėgo valanda, vagonas vėl atsidarė, o žmogui įlipus užsidarė, išvažiavo, bet po poros minučių sugrįžo. Taip ir bėgo laikas, iki kol pagailo keliautojo į niekur, kuris tik švaisto laiką manydamas, kad traukinys kažkur veda, ir vyras, su tamsa tapęs vienu, pajuto gailestį. Išėjo švieson, bet jau nebebuvo savam kūne. Dabar kažkokio vaiko pavidalo turėjo. Nusprendė, kad negali tiesiog imti ir pasakyti „kad gyvena vyras kostiumuotas apgaulėj. “ Norėjo, kad jis pats rastų atsakymą į klausimą. Norėjo išugdyti žmogiškumą jį užmiršusiame žmoguje.
-Sveiki, pone, mano kamuolys sprogo, gal galėtumėte jį užlopyti? Ne? Gal bent galėtumėt sušelpti kelias kapeikas naujam? Prašau, pasigailėkite..