akis savąsias
palikau
senam bare
pavargo jos
žiūrėt su manimi
diena pritemo
autopilotas parvedė namo
nemoku
net sriubos sau išvirti
kam reik padėti
nematau
jokios čia prarajos
tarp
prabangos ir skurdo
ir nėščiųjų vargo
tarp cinikų politikų
ir aferistų
tarp dar likusių
gerų žmonių
net medžių
kai atsitrenki
saulės spindulių
kurie tiek bjaurasties
aplink atranda
ir laikrodžio
aš nematau
patamsyje
rodykles savo suka
jaučiu jos lekia vis greičiau
lyg būtų kas pagreitinęs
minutes