Aš nusikaltėlis. Kas dabar?

Nuodėmė – keistas dalykas. Vienam tai gali būti mažmožis, nes juk nusikaltimus viename ar kitame lygmenyje daro visi. Kitam tai gali būti blogybė (kas ir būtų tiesa). Negeri veiksmai gali sukelti daug skausmo kančių tam, prieš kurį atsukti. Ir belieka tik tikėtis, kad nusidėjėlis pajus bent šokią tokią sąžinės graužatį, kaltę. Nagrinėjant nuodėmę ir kylą įvairūs klausimai, kuriems laimingas nusikaltėlis rastų pateisinamų argumentų, o dievobaimingas žmogus pasmerktų.
Nėra tokio šviesuolio, kuris gyvenime nebūtų prasikaltęs. Visai nebūtina vogti, žudyti, užtenka ir pameluoti. Pamelavus susilaukti pasekmių, bet tiesą atskleisti, yra mažiau skaudu nei pameluoti ir gyventi toliau. Žinoma, klausimas ar geriau sakyti bjaurią tiesą, ar pakeisti ją, yra nuskambėjęs ne kartą ir galima aršiai ginčytis, bandant įrodinėti vieną arba kitą. Tačiau nenuginčijamas yra faktas, kad sakant viską taip, kaip yra iš tiesų, negalima jaustis kaltu (nebent būnant viso to priežastimi), tad toks žmogus gali jausti tik liūdesį ir gailestį nukentėjusiajam. O kaltės sakant melą į akis nejaučia tik asmuo, nepažįstantis gerumo, ištikimybės. Išprusęs nuo melo traukiasi, jį smerkia. Nors ir labai sunku išlikti nepaliestam, kai pasaulyje jo taip gausu.
Manome, kad apie artimiausius draugus žinome absoliučiai viską. Dėl to ir sakome, kad jais pasitikime. Tačiau žmogaus pažinoti pilnai neįmanoma. Net dvynukai, užaugę kartu, vienas kito atžvilgiu gali būti nenuspėjami. Kad ir kokios socialios būtybės mes esam, turime polinkį slėpti savyje vienokius ar kitokius jausmus. Laimingais prisiminimais smagu dalintis, todėl dažniausiai į paviršių neiškyla užgniaužtas pyktis, kančia, nerimas. Tą puikiai matome Aleksandro Diuma romane „Grafas Montekristas“. Šitiek pykčio, kančios sutelkta Edmono Danteso širdyje buvo ir niekas apie tai net nenutuokė iki kol tapo per vėlu. Sąmokslą surengę jo trys „draugai“ patupdė  kalėjimą dieną, kai turėjo vykti herojaus sužadėtuvės. Ir keturiolika metų praleido Ifo pilies bokšte. Pagaliau ištrūkęs į laisvę, gavęs neapsakomą turą (draugo dovanotą), pradėjo turtingojo gyvenimą gyventi, kerštą po kruopelę rengti. Absoliučiai niekas visame pasaulyje neįtarė jo kėslų. Visa ši neapykanta atsiranda iš patirtos skriaudos, išdavystės, blogos patirties, o gal atvirkščiai pačio  žmogaus sukeltų kančių kažkam kitam, jaučiamos kaltės. Taigi niekada negalime būti įsitikinę, kad apie pažįstamus tikrai žinome viską.
Deja, žinant visą tiesą apie žmogų jis gali nustoti būti toks patrauklus. Jei susipažįsti su, tarkim, pusamžiu, pamatai koks jis arba ji įdomus, bet tada išaiškėja, kad pastaruosius penkiolika metų naujasis draugas gydėsi priklausomybę nuo alkoholio, idealus vaizdas subjursta. Arba kai žmogus, lankęsis namuose beveik kiekvieną savaitgalį, prisipažįsta, kad yra kleptomanas, tikrai sukirba mintis paslėpti šiek tiek brangesnius įrankius, ar nukišti į nepasiekiamą vietą papuošalus. Vis dėlto paaiškėjo, kad visos tiesos žinoti nereikia. Kartais ji nereikalinga, vietoj to naudojamas švelnus melas. Ir nusidėjėlis pradeda jaustis dar nesmagiau. Juk naujam pažįstamajam reikėtų pranešti, kad ką tik išsigydei nuo priklausomybės, kad kiti nebandytų įtaigiai siūlyti, pavyzdžiui, alkoholio. Taip pat atėjus pas svečius į namus derėtų pasisakyti esant kleptomanu, vien dėl jų saugumo ir nesusipratimo išvengimo. Jau nekalbant apie vagystes depresijos metu ar dar žiauresnius nusikaltimus. Kad ir kaip gaila, išpažintį dažniausiai seka pasibjaurėjimas arba perdėtas gailestis. O žmogus gali prarasti viltį supratęs, kad tokios kaltės nenusikratys niekada.
Nuostabu, jei įvykdytą vienokį ar kitokį nusikaltimą įmanoma išpirkti. Nusidėjėlio siela gali laikyti save pagijusią, jei jis kaip bausmę atsėdės kalėjime ar kur kitur. Toks šiais laikais nusikaltimo proceso suvokimas: padarei kažką blogo, gavai bausmę, atbuvai ir gyveni toliau ramiai. Tiesa, sunkius nusikaltėlius ir laisvėj persekioja praeitis. Tačiau apie smulkesniuosius niekas nesužino, nes jie atsiperka nedidele bausme. Tas, kuris visą gyvenimą laksto su mašina, ne kartą vos nepartrenkė žmogaus, o pagautas gavo paprastą baudą, tikrai nesustos daryti to. Tik pasako, kad daugiau taip nebedarys, kad labai gailisi. O yra ir tokių nusikaltimų, kurie įstatymui neprieštarauja, pavyzdžiui išdavystė. Bausmės tokie nesulaukia visai, nebent už įstatymo akių. Taigi patikėti tuo, kuris nuoširdžiai sako esąs pasikeitęs, kai tuo pačiu metu šimtai kitų meluoja teikdami šiuos pačius žodžius, tampa neįmanoma. Ir nusikratyti nuodėmės nepavyksta, nes ji, iškilusi į dienos šviesą, viską sugriauna. O pasiteisinti negali. Neužteks pasitesinti tuo, kad bausmę jau atliko. „Juk atsėdėjau metus, dabar aš jau kaltę išpirkau“ nesugrąžina gero vardo.
Tačiau kokia bausmė reikalinga, kad žmogus nuoširdžiai pasikeistų? Vienam užtenka kankinančio kaltės jausmo, kuris priverčia daryti išvadas apie veiksmus. Kitas gauna dideles baudas ir pasimoko. Trečias sėdėdamas kalėjime per visą laiką permąsto gyvenimą ir pasirenka teisingą kelią. Tačiau yra tokių, kuriems visa tai nerūpi, kurie niekada nesikeičia. Tad kokia bausmė yra tinkama visiems, kad nusikaltėliai pasimokytų, pasikeistų, o visuomenė galėtų klestėti? Faktas, kad jeigu visuomenėje yra nusikaltėlių, ji nėra tobula, o šias spragas reikia šalinti. Kadaise Atėnuose egzistavo priemonė atsikratyti dešimčiai metų nusikaltėlio. Tai buvo vadinama ostrakizmu. Visi bijojo būti išsiųsti, visiems grėsmė tokio pačio dydžio buvus. Juk kaltąjį renka minia, o ne įstatymas. Šiais laikais to daryti nepavyktų dėl dviejų priežasčių: ištrėmimas į kitą šalį skamba neįmanomai, tikriausiai tektų aiškintis aukštesniajai valdžiai, o antra – juk tiesioginės demokratijos nebėra. Galima galvoti ir apie tokią bausmę, kokia galiojo Rėjaus Bredberio romane „451 farenheito”. Randa knygų – sudegina visą namą. Bet atimti gyvenimą būtų per žiauru, ar ne? Belieka už nusikaltimą atitinkamo lygio bausmę skirti. Nustatyti vienos normos taip pat negalima, kadangi nusikaltėliai, kaip jau aptarėme, gali pasitaisyti. Nejaugi vagiui kapoti rankas? Ne, tai būtų per žiauru. Šiandieninė sistema yra pakankamai teisinga, nors ne visada veiksminga. Kaliniams sėdimas laikas yra tiesiog tai, ką turi atlikti, o tada vėl galės daryti savo. Už įvykdytą blogybę gauni atitinkamai metų, arba baudą, ir, deja, tai ne visada (iš tiesų labai retai) suveikia. Problema yra kitur, ne teisingumo sistemoje. Nusikaltėliais dažniausiai tampa tie, kurie negavo visų galimybių būdami vaikais, galbūt buvo skriaudžiami, nemylimi. Suaugusius, užkietėjusius nusidėjėlius sunku perauklėti. Tai turbūt paliksiu kitam rašiniui. Grįžtant prie temos, bene didžiausias trūkumas yra tas, kad skiriamos bausmės iki gyvenimo pabaigos. Kai kas sako, kad tai prilygsta mirčiai. Bet tai viso labo gyvenimas vienoje vietoje uždarai, gaunant maitinimą, vietą miegui. Valstybei tokie kaliniai tampa pinigų siurbykla. Iš čia prieiname paprastą, abstrakčią išvadą, kad verta laikyti kalinius, kurie išeis į laisvę GALBŪT pasikeitę į gerą, o tų, kurie niekada neišeis neverta. Ir todėl, nors sunku ištarti, mirties bausmė taptų naudinga priemone valstybei.
Nors aš dar jaunas, nė pilnametystės nesulaukęs, ir samprotauju paprastai, be ypatingai rimtų argumentų, kadangi turiu mažai patirties, noriu pabandyti įrodyti, kad mirties bausmė, nors negalima sakyti teigiamas, yra reikalingas dalykas. Viena iš priežasčių jau aprašyta. Tokie kaliniai valstybei tarsi draugas, gyvenantis kartu namuose, nieko nedirbantis, bet visą maistą valgantis. Tik smukdo žemyn, traukia į bedugnę. Bet tai fizinė šio reikalo pusė. Mirties bausmė (realiose situacijose bausmė iki gyvenimo galo) gaunama už ypatingai sunkius nusikaltimus, daugiausiai nužudymus. Tai yra viena didžiausių nuodėmių, už kurią atleisti negalima. Matome, kad šiais laikais, kaip ir anksčiau turtingiesiems, išsisukti įmanoma, jei turi pažįstamų. Ši yda yra opiausia – korupcija klesti kaip niekada. Priešingai mano tik naiviausi, patikliausi iš visų. Jie gali nesutikti sakydami, kad nevalia atimti žmogaus gyvybės. O žudikui valia? Kas yra žudikas, kad gali nutraukti tiek gyvybės siūlų, o bausmė už tai būtų maistas ir pastogė, nors laisvė suvaržyta? Būtent todėl smulkiems nusikaltėliams bausmės turėtų pagriežtėti piniginės atžvilgiu, o žiauriausiems iš jų – tektų pažinti mirtį. Šie klausimai buvo ištarti ne vieną kartą, bet nors kalbama dažnai, tai tikrai netampa mažesne tiesa. Išvada tokia, kad bausmė tikrai turėtų būti proporcinga kaltei. Na, o sakyti, kad mirtis yra teisingas dalykas – baisu, tačiau taip tiesiog yra. Ir vis dėlto, kam turėtų būti suteikta galia atimti gyvybę ir likti nenubaustam?
Budelis, dengdamasis teisingumo vardu, nužudęs kitą žudiką, tampa suteptu. Tarnavimo teisybei vykdant neteisybę negalima vadinti galia, kuri palaiko darną, Tačiau kitaip neįmanoma, kol žmonės patys nesuvoks kas gerai ir kas blogai. Ir vis dėlto kas skirs bausmes? Nežinome ar mūsų išrinktasis tik pažadais žarstosi, ar iš tiesų jis yra teisingas. Tokia galia negali būti suteikta vienam asmeniui. Bet bausmių skirti negali ir visuma. Bus taip, kaip Atėnuose: žmonės išrinktų tą, kuris mažiausiai patinka. Tokiu atveju egzistuotų ne teisingumas, o gyvuliškas pamišimas. Tam ir renkame atskirus žmones, kuriais pasitikėti iš tiesų negalime. Kaip ir aptarėme, niekada nežinome pilnos tiesos. Gal tuo, kuriuo žavimės labiausiai, sužinoję visą tiesą, pasišlykštėtume. Tačiau belieka tik tikėtis. Tikėtis, kad viskas bus gerai.
Tikriausiai viskas prasideda jaunystėje. Ir jei nepradėsime vaikų auklėt (nors aš pats dar beveik vaikas, cha), nusikaltėlių bus vis daugiau. Ir nebūtinai turės vykdyti nusikaltimus. Tokios vertybės kaip pasitikėjimas, tvarka ir teisingumas bus pamirštos, o nuodėmės įgaus naują reikšmę. Tai taps įprasta. Nuodėmė tikrai keistas dalykas. Tai, kas buvo peikiama anksčiau, dabar normalizuota, o tai, kas dabar nuodėmė, galbūt kažkada taps kasdieniu dalyku.