Aidas. 7 Dalis. Quo Vadis, Domine?

Palaiminęs tautą, Mozė užkopė į Nebo kalną, kad nuo jo galėtų pamatyti Kanaaną – žemę tekančią pienu ir medumi. Žemę į kurią jam nelemta įžengti..

Aidas suprato ką tuo metu jautė Mozė. Su kuo tai tai būtų galima palyginti? Gal su tuo, kad normalus vyras, pamilęs ir suradęs savo moterį negali su ja normaliai fiziškai bendrauti, nes jis turi PE (Premature Ejaculation) sindromą. Tiesiog jis toks yra. Ir vienintelis šansas kūniškai pabūti su ja tai išlenkti gerą butelį degtinės. O kai jis tai padaro ir ją pamyli. Tai, ji sako, kad jis smirdi kaip kiaulė ir nors jai buvo iš ties smagu, bet ji jo tokio nenori.

Taip atsitiko ir su Aidu. Griuvo ne tik santuoka, bet ir santykiai su kita moterimi, kurią jis nuoširdžiai ir gyvai mylėjo. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad Viešpats taip panorėjo. Kodėl jis taip panorėjo? O čia jau ne tavo dalykas kodėl Jis taip panorėjo.. Tiesiog priimk tai. Taip yra.

Pasak krikščioniškosios dogmos. Ne tie, kurie šiame gyvenime tikėjo ir viską gavo, bet tie kurie labai troško, siekė, bet negavo, yra tikrieji tikėjimo kariai.

Tad kur vedi Viešpatie? Kur vedi žmogų savo gyvenimą išdalinusį kitiems, o taip ir negavusį atlygio šiame gyvenime? Neišmokusį siekti sau naudos. Nesugebantį apgauti kitų ir taip savimi pasirūpinti?

Ir iš viso. Kokią teisę? Ir dar daugiau.. Pro kokią visatos skylę išlindo toks mokymas, kuriuo kai kurie žmonės nuoširdžiai seka? Čia gi bacila blogesnė už Coroną ir baisus ponas tarakonas, žalojantis viso miško žvėrelių gyvenimus.

---

Ir Aidas įvertė į šviežiai išpjauto asfalto ir pilną glitaus molio duobę 250kg. sveriančią grunto trambuoklę, kuri eilinį kartą perpiso jam ranką, aptaškė purvu ir užkliudė žandikaulį. Vieną, antrą kartą traukė užvedimo šniūrą, kol trambuotė negailestingai užkaukė.

Nėra jėgų lygiai tankinti gruntą. 68kg sveriantis, 176cm ūgio žmogus tam paprasčiausiai per silpnas. Absoliučią klausą turintis mano draugas pagaliau pasidavė. Pradėjo klausyti ką jam sako šitas velnio duotas įrenginys.

Reikėjo būti kažkur aukščiau nei tai kas šiuo momentu vyksta. Trambuoklė žviegė traiškydama grunto akmenis. Važiuoja į vieną pusę, - skleidžia vieną garsą. Užlenki rankeną atgal, - skleidžia kitą. Ne garsą skleidžia, o čiaudi, gergždžia, kapoja.

Ir nors visame šiame jokios prasmės nėra. Aidas pradeda klausytis ir išgirdęs visoj šitoj nesąmonėj Dieviškąją melodiją-verkia. Dėkoja savo likimui, kad jis atsiuntė jį į šią gyvenimo duobę. Laimina visus pasaulio žmones. Linki jiems ramybės ir dainuoja kartu su stumdoma pabaisa, nes niekas per šį triukšmą nieko negirdi.

Jo širdis džiaugiasi, nes jaučia, kad jo dienos šiame pragare pasibaigė ir jis 100% žino, kad keliasi kitur. Tik kur?

Quo Vadis, Domine?