Skląsčiai

pavargo ir galva ir kuprotas protas
vėjo trankomų langinių užverti negaliu
spalis greitai lapkritys ateis subjaurotas
ir ūkas perskrostas dalgiu

įslenku išslenku iš rūsio seno virš kurio
kaštonai kaštonais bumpsi į stogelį
ir giles meta ąžuolai
lyg azijatai paskutinį kartą
stumdantys antpirščius turgely
prieš išvykdami namo

rudeninė saulė smilkdama rusena
žoliapjovė nustumta į šalį
žolėje guliu prigulk šalia
nė šuo neloja o viršuje virš mūsų
tik debesų karavanai
ir elektra sakytum troleibusų laidai

beribiai dangūs plečiasi ir skečias
kol guliu
varno išlesta akimi į jį pažvelgus
troboje matosi nepakurta molinė
krosnis  pervadinta į pečių
prisimena pusnys šerkšnas
žiema dvėsuojanti kosminiu šalčiu

prisiminimai mano it mintys
kurios iš žemo šulnio syvų semias
o vanduo subėga į trapią vazą
į kurią lyg į giliausią prasmę
ar į rašalą vieną po kito savo
pirštus įmerkęs vėl ištraukiu
ir prieš apmusijusią blausią
lempos šviesą nė neprisimerkęs
džiovinu

rūkų rūkai uždengia mano krėslą
durnaropės pūpso saldaininėje
styrodamos aštriais spygliais
langinės neužvertos o jeigu ir būtų
vėl užsklęstos žinau kad visos
suvoktys it klastos
šiandieną prieš akis man atsiskleis