Neišvengiama evoliucija

Vienas įstabiausių dalykų  yra tikėjimas, kad sielos persikūnija. Gyveni, gyveni, staiga numiršti ir pavirsti karve. Kodėl  karve? Todėl, kad  karvė garbingiausias indų gyvulys. Jūs ką, šakalais ar utėlėmis norėtumėte pavirsti?  Na, matote. Žmonės turi gyvulinę stadiją pereiti.
  Man tai įdomu: vis tiek turi būti  koks nors sielų paskirstymo principas.
  Gyveno, pavyzdžiui, geras, ramus žmogus, buvo visų mylimas ir gerbiamas. O čia še tau – po mirties į krokodilą įsikūnijo.  Neturėtų geras krokodilas iš jo išeiti. Čia kažkas negerai, nelogiška.
  Bet antra vertus, jeigu numiršta koks didelis niekšas, koks mafijozas? Nejaugi jo siela vėl į kokį plėšrūną įsikūnys? Nieko sau, ką jis vėl mus kandžios? Mano nuomone, tegul jis būna koks šlapias varliagyvis, kurį gandras sudoros.
Bet kuo gi tą varlė kalta? Ji negerus vabalėlius ryja. O kuo tie vabalėliai  kalti? Jie atlieka savo funkcijas gamtoje… Bet jeigu juose sėdi žmogaus siela, tai dar reikia pagalvoti. Tada, vadinasi, jie grobsto  ir gadina žmonių turtą. Sąmoningai..
  Man regis, nereikėtų žmonių sielas į žemesnių padarų kūnus brukti. Kaip čia yra? Tu drybsai lovoje, o tavo šuo, prie būdos pririštas šąla. Pats valgai mėsą, iš kurios ką tik išskrido  siela, o jam atiduodi apgraužtus kaulus. Kaip po to jam į protingas akis pažiūrėsi? Diskriminacija! O jis vargšelis, džiaugiasi, tau rankas laižo. Baisi neteisybė, ar ne?
    Reikėtų  Budai  ar Krišnai (nežinau, kas tokią tvarką žemėje įvedė) geriau ši klausimą išanalizuoti. Gaila, ryšio su jais nėra.
  Jeigu žmogaus siela persikeltų į kito žmogaus kūną, tada galima būtų kalbėti apie kokį nors teisingumą ar laipsnišką tobulėjimą,
  Pavyzdžiui, viename gyvenime žmogus buvo pagalbinis darbininkas. Jeigu jis labai stengėsi, kitame galima jį dailide padaryti. Jei labai stengsis – staliumi? Dar vėliau – apdovanoti aukštos klasės staliaus – baldininko – restauratoriaus talentu? Dar kitame gyvenime, jeigu labai gerai elgsis, galima jam leisti susikrauti kapitalą ir tapti firmos, gaminančios baldus, prezidentu.
  Bet jeigu, būdamas turtingas jis ištvirks ir pamirš kur jo šaknys? Vaistų yra:  galima padaryti revoliuciją ir “ištarabanyti” jį į Sibirą. Tegul vėl rąstus pjauna, o vėliau  – dailidė ir t. t.
  Arba vėl – tu šiame gyvenime vagis  Ką daryti? Kitame gyvenime, kiek besistengtum, viską tau pavogs. Paskui – vėl atvirkščiai. Ir visur galima būtų įvesti panašu teisingumą, Nusikaltėlis – budelis, budelis – nusikaltėlis. Ponas  – tarnas, tarnas – ponas. Oi, kaip mes pamąstytume prieš krečiant šunybes vienas kitam!
Kitas atvejis: jeigu mūsų paklaustų, kur mes norėtume po savo mirties persikelti. Vėl ”blatas” prasidėtų. Manau, daug kam ir apsispręsti būtų sunku.
Niekas iš mūsų nenorėtų po dykumas kupranugariu jodinėti ar Sudane badauti. Emyrų, šeichu, genties vadų vietas greitai vikresnį užimtų. Prieš ateinant užvadėliui į šia ašarų pakalnę, koks spiečius viršum išsivysčiusių šalių skraidytų! Kažin, ar daug vyrų norėtų persikelti į moteris? Nejauku ten būtų, ar ne?
  Žodžiu, nėra ko mums sukti galvas. Yra už mus protingesnių, tegul mąsto. Skraido visokie su lėkštėmis. O mes kaip radome, taip ir paliksime.
  Nors stengtis reikia. Ką gali žinoti, gal kitame gyvenime būsi Nobelio premijos laureatas. O tarp gyvenimų gal ir su juo pačiu šnektelti suspėsi?