2020 10 02

Ant mano minčių palangės – vos
į vakarus, bet šiaip jau pietinėj pusėj,
tiek nuo saulės auksinės, tiek nuo gelsvos
mėnulio šviesos atkeliauja šiltieji gūsiai
į veidus gėlėms.
Norėjau, kad pražydėtų pradžioje spalio jos,
Bet, rodėsi, neįtikėtina rugsėjo šiluma nulems
išankstinį žiedų byrėjimą. Norėjau, kad iš Italijos
atkeliautų juodieji buteliai Amaronės.
Atkeliaus ir žodžiai susiklijuos.
Konvalijos, lelijos, kalijos bus baltesnės, o ir skonis
vyne visuomet randa tiesą krypties naujos,
akimirkos apvalios,
pusvalandžių cilindrai, valandų kūgiai
ten, atsimerkt nepakanka valios
prisiminimų mugėj,
kuri ne tokia jau ir mažytė, nes
eilių į bet kur neatbaido grūstys,
tuo tarpu tarp mūsų tebesitęsia varžytinės
kas labiau pasiilgo – aš, toks jautrus ties
vitrinomis menkniekių, ar... daug neapsivilki, nes į
visados šiltą, erdvų, gaivų, jaudinantį
savo tavęs ilgesį –
vakaras lyg jau ant i
sudėtus taškus pradžių pabarsto –
kviečiu, yra sūrio, riešutų, krevečių
ir niekas neištars to,
ko tu nenorėtum ir aš nenorėčiau, ir nėra trečio.