apie nesibaigiančią

sukabintos žiaunos
kad prakalbėčiau sava nedrumsta kalba
angelai užtildo cimbolų žvangėjimą

įeina laikinasis jis pakeisdamas buvusį tariamą karalių
jo surdutas suplyšo susitepęs paleistuvės dėmėm

sapnavau bučinį
drėgmę ant lūpų
kitąnakt šiluma iš apgobiančių pečių dievišką artumą
įnešė po Judo pabučiavimo
žaizdotos vietos ėmė trauktis

iš kapinių kėlės neparašyti kūriniai
vaizduotės pasauly užstrigusios sonatos skambėjo
tam kuris pakeitė ankstesnį karalių

galingieji samsonai pametė plaukus
liepsnojantys krūmai nesudegė
neturintys kalbos dovanos mozės iškėlė lazdas
kad virstų gyvatėm
jų įkandžiai sugrąžino į nesibaigiančią
kuri neturi namų apsistoti
jai tolimas lėbavimas ir svetimoterystė
ji ašaras paverčia gyvybės vandeniu
o vandenį vynu
stebuklą regi mylimosios
tviskančiose akyse
kai stirnos išbėga į žaliuojančią veją
ir ėriukai ima bėgioti po nevystančias lankas
maloniajai atėjus