Prisimenu

Rudeniu kvepėjo plaukai
Kol saulės paskutinis kvapas garavo nuo tavo odos
Išdriekus žolėj vasara džiūvo
Iš lėto pirštais teka tyla
Naktim užkalbėta
Prisimenu išblyškusį veidą
Seną sofą
Ir šešėly vienatvės pavėsy.
Visos jūros jungės
Akyse
Pražuvo vandenynas.
Kol laukiau kažko
Pati sau neduosiu išrišimo
Dėl mūsų
Atleist jau nereikia.
Kol trupinau dienas be tavęs
Laikas aptraukė akis migla
Nei jūros, nei smėlio
Aklas šešėlis vienatvės pavėsy
Mojuoja man
Sėdėdamas ant tos senos sofos,
Kurią vis dar prisimenu.