Niekas man nesakė

Maksai,
Niekas man tada nesakė, kad princesės užauga
Ir virsta kažkuo (o gal niekuom?)
Niekas nesakė, kad tie vaikai iš vokiškų mėgintuvėlių praeina pro tave gatvėje, kai skubi į rytinį metro.
Blyškiaveidės jų motinos mirė tūkstantį kartų.
Virš galvos dangų skaldo įkyrūs it musės lėktuvai.
Pamečiau laiškus
Ir karūnos nebėr.
Maksai, dabar žinau - laikas yra tik žaidimas
Aš jau nebesaugu
Aš senstu.
Manau, sergu suaugusio žmogaus gyvenimu
Ir svetima pati su savim
Atsikandau alyvinio obuolio.
Atmintis apgavė kedena vaizduotę
Ir vėl rašau laišką ant obels lapo
Kol rugsėjis tyliai šniokščia aplink
Juodinėja paskutiniai uodai
Maksai, niekas nesakė, kad bus naktis
Kai pasiilgsi, bet neturėsi ką pasakyt.