ErlaTylinčių karstinių ežerėlių apsupty mūsų klegančią grupę sustabdo milžiniško luoto vertikalė. 32 metrų aukščio Kirkilų apžvalgos bokštas. Drąsiai žengiu valties vidun paskui Vykintą, paskui bendrakeleivius. Susėdame statinio amfiteatre. Iš čia atsiveria medžiais apkaišyti horizontai. Žvilgsnis pagauna žvilgsnį. Žvilgsnį bedugnės ežero akies.
– Smegduobių ežerėliai – žmogaus ryšys su kitu pasauliu, – ramus Vykinto balsas.
– Gyvenvietės šiame krašte kūrėsi prieš 2, 3 ar net 4 tūkstančius metų. Senovės žmogus buvo arčiau gamtos, požemio ir dangaus.
Pasak mokslininko, baltams būdinga tridalė pasaulio sandara: požemis, antžemis (oras), dangus. Požemyje gamtiniai ištekliai, mirusiųjų pasaulis, žemė, iš kurios atgimstama. Riba tarp požemio ir žemės – velėnos sluoksnis. Ta riba fiksuojama iš senovės atėjusiame žodiniame pavelde: „Pakišk jį po žeme, po velėna“. Pasaulio regimiausias bruožas (pasak Vykinto) – jo labilumas, kai kalnas virsta dauba, priklausomai nuo saulės kelio kinta horizontai.
Šiuolaikiniai tyrinėtojai nori tvirtų struktūrų, jų pagrįstumo, o ne labilumo koncepcijos.
Išskirtinis Biržų krašto žemės reiškinys – smegduobės. Požeminės ertmės užpildytos vandeniu – vartai į požemių pasaulį. Tamsios akiduobės žvelgiančios į mus iš karstinių ežerėlių šulinių. Vykintas primena pasakojimą apie našlaitėlės kelionę požemiais, į kuriuos pateko per šulinį.
Senovės žmonės turėjo nuojautą nesikurti prie smegduobių. Nerasta gyvenviečių pėdsakų smegduobių kaimynystėje.
Smegduobės turi apskritimo, ovalo formą – vandens telkiniai – akys, akivarai, iš kurių galima sulaukti požeminio pasaulio ženklų. Angų formos, durys leidžia pasauliams susijungti, suteikia pilnavertiškumo jausmą. Ežerai vienas su kitu jungiasi po žeme, ką parodo pažymėtos žuvys.
Išklausę Vykinto baltų pasaulio kodų šifruotes, ažūrinio metalo pakopomis lipame aukštyn. Abipus vertikaliai pastatyto luoto sienos. Su kiekvienu žingsniu atsiplėšiam nuo žemės, po kojomis mastelį keičia ežerėlių peizažas.
Man fobija.
– Pirmyn! Lipk! Ir aš bijau! – drąsina linksmuolė šakietė.
Vizualiai patikrinu metalo konstrukcijas. Patikimos. Vejuosi į aukščiausią baltų lygmenį kylančius bendrakeleivius. Luoto viršutinė dalis horizontali. Ežerėliai po kojomis susitraukia, sumažėja lig akių dydžio. Aukščio baimę slopinu metalo konstrukcijų grafiniu brėžiniu, mazgų, jungiančių ažūrinius laiptus, tvirtumu.
– Nufotkink, – bruku telefoną bendrakeleivės rankon.
Įamžinu nugalėtą aukščio fobiją. Tolybėse šypsosi ežerėlių akys: „Nebijok. Kada nors ateisi į mūsų pasaulį, kad vėl atgimtum.“
