taikinys

kai išėjau,
nesulaikei.
tik žvilgsniu šaltu palydėjai.
kai nugarą man atsukai,
klevai gailiom rasom varvėjo.
jas lesė paukščiai svetimi
jie džiūgavo,
šnarėdami kuždėjo
žodžius, kuriuos bijojau tarti sau –
juk per ilgai taip maudė,
taip bukai perštėjo

žiemos alėja per balta,
o skausmas juodu varnu išsiliejęs...
taip šalta sieloj rodos,
nesušildys niekada
laužai, įžiebti antikinio Prometėjo.
rankas, kuriom tave liečiau
dabar bučiuoja tiktai vėjas.
užgęsta žvilgsnis
tarsi niekada
ugnies jėga galingai nežėrėjęs
            --------
bet grįšiu, meile, nors ir vėl
išduotas
sutryptas
kentėjęs
bet vis dar tikintis tavim
lyg gyvas taikinys
nuo šaulio pasislėpt
nepanorėjęs.