Tylėti

Šiandieną nuo pat
Ryto lig pietų.
Bandžiau įtikint savo širdį,
Kad nebegali ji mylėti.

Daug valandų kaliau jai, -
Baik, nedora gi ir negražu!
Ir jau po piet,
Pradėjo ji tylėti.

Tai jau įtikinau sakau,
Nebesinori tau bruzdėti?
Ir tik vėliau pats supratau,
Tai man reikėjo patylėti.

Kiek daug reikėjo jai dienų,
Kol ėmė ji ir vėl spurdėti.
Jai buvo šalta, tuščia ir skaudu,
Ir galima tiktai tylėti.