Nesinori palikti Žemės Pragaro

Kai atsiduri prie vartų,
už kurių prasideda bėgiai
ir pervažos prižiūrėtojas
ruošiasi „šlakbaumą“ pakelti, -
supranti – nenori palikti
šio Žemės Pragaro,
nes juk taip gera gyventi.
Gera pasijusti maža dulkele
beribiame Visatos vandenyne.
Gera suvokti, suprasti -
Tavo kelią Kažkas žino...
Sugrįžus nuo „pervažos“,
daug kas kitaip atrodo:
visą visiems atleidi
ir nebereikia aukso geltono.
Nori apkabinti medį jauną ir seną
nori pabučiuoti bitę, nešančią medų,
išgirsti nori mažo upelio čiurlenimą
ir Dievo nebeklausti: “ Kiek liko gyvenimo?.. “

Žiemgalos Bitė
2020 rugsėjis